Gražus ruduo, kai siaučia klevuose
Ir bėga su dažais beržų šakom,
Palieka spalvų pėdas miškuose,
Šermukšnius puošia uogom raudonom.
 
Gražus, kada rasas voratinkliais apkarsto
Ir saulėj deimantais jos žėri,
Žiemkenčius prikelia žaliuot laukuos už vartų,
Kuriuos žmogus į dirvą sėjo.
 
Gražus, ką besakyt, akims, tiktai ne širdžiai,
Ją taip dažnai su ilgesiu aplanko,
Kad paukščių čiulbančių sodely nesigirdi
Ir pilką rūbą velkas tuščios lankos.
 
Dažnai rudens naktis užgriūna su klasta,
Išgąsdina audringo vėjo gūsiais,
Tada vaitoja eglė girioj nuskriausta,
Žaliom šakom, aukštai viršūnei lūžus.
 
Priimkim rudenio išlietą lapų auksą,
Tiktai vidun nakties jo neįleiskim,
Atverkim širdį gėriui, šviesai, džiaugsmui,
Žemės, atbundančios gyvent, sulaukim.