Nežinau net, kodėl, bet nejaudina tolstančios mūsų orbitos.
Žvakės žybsnis, o man susimatė, kad ten gal žvaigždė.
Ne, neieškau tamsoj besugundančio žiburio kito,
Nei jaučiuos nuvilta, nei esu nusiteikus liūdėt.

Mintys krypsta kitur — juk sparneliai senokai nugruzdę.
Dar pabūsiu šiek tiek su svajonėm pilkam prietemy.
Neplazdėsiu į ten, kurlink leistis širdis nepaklūsta.
Liksiu čia ir dabar it paminklas šalta ir rami.

Nei suplyš, nei kraujuos, kas nebuvo nei kiek prisišlieję,
Susipynę šakom, susiviję gumbuotom šaknim.
Jau neriu pamažu lyg į transą į miglą rugsėjo — 
Nebeliko ženklų, kad domėtis tu imsi manim.

Prasilenksim turbūt viens pro kitą ne dešimtis kartų,
Bet kai svajos ištirps, ir pažinti nekils net mintis.
Ką gi, buvo smagu. Nueinu jau užkelt savo vartų.
Jaukūs tie žiburiai, kurie matosi net ir toli...