Įkaitintoje žemėj ieškojai pavėsio
nuo kaitrių saulės spindulių –
šešėlių žaismą aplinkui regėjai –
mintys ieškojo pėdsakų gilių...

Ar beišliko – gal nuklojo dulkės –
vėjas neišnešiojo jų po erdves,
anuomet medžiai dar taip nelapojo –
galėjai stebėti gelmes tolimas...   

Naktį mėnuo apšviesdavo langą
su šypsena slinkdavo tyliai, lėtai –
tarsi širdyje užslėptą gėlą įspėtų –
paguodos šypsnį jo šviesoje matei.

Deja, šįkart medžiai vešliai lapoja -
degina saulė, žiemoje sustingę, pilki,
pėdsakų neliko – čia nežengė kojos...
Jie pasiliko kažkur praeityje – toli...