Snūduriuos dar tamsa, pareiga kai išritins iš guolio,
Išsvyruosiu keliu ir ieškosiu migloj gyvulių,
O delčia dar kabos lyg plutelė sugraužto meduolio,
Tvinsiu pieno puta ir stebėsiuos pati, kad galiu

Patraškėt, bet ne lūžt, nešti buitį, tačiau nesulinkti,
Dirbus dešimt darbų vis turėti tuščias kišenes,
Ne keiksnot, bet giedot apie nuolat tarkuojančią slinktį — 
Tarsi aš obuolys, nori sulčių kažkas iš manęs.

O dienos pabaigoj rankos šiurkščios, įdiržusios, juodos
Nusileis it pūkai ant beglostomos vaiko galvos,
Ir dienos atspindžiai užusnūsta šešėliuose sodo.
Kiek betruktų naktis, išmiegoti darbai juk neduos...

Skundžiuos? Guodžiuosi? Ne. Aš su savo būtim apsipratus.
Ir žinau be kalbų, kas nepriteklius, šaltis, vargai. 
Kai prieš saulę kelies, visos šmėklos kaip sklaidosi matos,
Nejučia nušvinti, kai bekylančią saulę matai.

Štai tikroji dosnioji alga — nesistumdau su niekuo dėl vietos,
Gyvenu darnoje su Dievu, su gamta, su savim.
Jei ne ta pareiga, gal tingėčiau, ką veikt neturėčiau,
O dabar ne bet kuo — aš pasiverčiu pieno vilnim...