Kas tai yra atsiminimai? Štai tokie, išguldyti popieriuje (ekrane)? Atlapaširdiškas pasipasakojimas, stebinantis skaitančius savo naivumu, drąsa kalbėti apie tai, apie ką gal nederėtų, pasidalinimas su žmonėmis ilgainiui nebepakeliama tampančia našta, išpažintis? Ar literatūrinis kūrinys, kuriame nereikia ieškoti teisybės net jei visi paminėti vardai, įvykiai būtų tikri? Kad ir keista, net kruopščiausiai parašyti atsiminimai nėra gryna tiesa, tai tik paralelinis gyvenimas, iškraipytas tikrojo gyvenimo atspindys mūsų sąmonėje, kuris kiekvieno gali būti kitoks. O kur dar laiko perkeičiami suvokimai, vertinimai, senstant vis dažniau atminties krečiami pokštai? Iš tiesos nekas ir belieka. Todėl, jei kas tartųsi mano atsiminimuose atpažinęs save ar mėgintų apkaltinti sakant netiesą, man beliktų paklausti:
– Vagie, kepurė dega?
Iš tiesų mano pasakojime visi veikėjai turi prototipus, bet nėra tapatūs, visi įvykiai man yra tikri, bet nebūtinai buvę tada, kai aušo saulėtas, rasotas rytas ar kai visą naktį snigo, kaip man atrodo dabar. Bet juk galėjo būti taip? Juk skaitydami patikėjot? Todėl aš, jei kokios, neišsiginsiu savo gyvenimo, net tokio, netikro.
Iš visų literatūrinių žanrų, manau, sunkiausia yra rašyti būtent atsiminimus. Jei bet kuriam kitam kūriny rašytojas turi visišką laisvę, gali siužetą, personažus sukurti kokius tik panorėjęs ir niekas negalės tyčiotis nei iš jų, nes gi jie netikri, tik fantazijos vaisius, nei iš autoriaus – jis bet kada gali atsiriboti, tai atsiminimų autorius yra įkalintas savo gyvenime ir, kad ir kaip nepatiktų sau ir turėtų rimtą pagrindą manyti, kad nepatiks ir skaitytojui, nors atrodytų gėdingai kvailas, neteisus, jis bejėgis ką nors pakeisti, nes tai
buvo. Tik ar tikrai buvo taip? Kad ir kokie neįtikimi, absurdiški gali pasirodyti siužeto vingiai, autorius nekaltas, nes ne jis juos sukūrė, visa tai
buvo – gyvenimas yra genialiausias, nepranokstamas siužetų kūrėjas ir autorius nieko negali išsiginti, pagražinti, pakeisti, nes yra bejėgis pakeisti praeitį ir savo suvokimą. Tiesa, gali kai ką nutylėti, bet tai būtų negarbinga, nes reikštų nepasitikėjimą skaitytoju – juk visa, kas buvo, kas nutiko žmogui, yra žmogiška, o visa, kas žmogiška, kitas žmogus gali suprasti.
Perskaitėt ir neradot atsakymo – tai kam gi jie reikalingi, mūsų gyvenimai? Ir aš ilgai nesupratau, nors apie tai mąsčiau rašydama ir dar ilgai po to, kol pamėginau įsivaizduoti – o ką gi pasakytų Viktutė? – ir plačiai nusišypsojau. Neabejoju, ji tikriausiai kurį laiką patylėtų, pamąstytų, paskui šyptelėtų ir, nutaisiusi gudrią miną, į klausimą atsakytų klausimu – o ką mes, senos matronos ir garbūs senoliai, užsilikę iš žilos praeities, iš to meto, kai didžiosios dalies jūsų nebuvo pasauly, kai dar nežinojot, kuris kuriai motinai teksit, mes, daugelis nė nemokyti rašto, bet mokyti gyvenimo, jau nudirbę visus savo darbus, išgyvenę visas savo kartos negandas, suvokę visą išmintį, kokią pajėgus suvokti žmogus, mes, tikrieji istorijos metraštininkai, veiktume susiėję, susėdę ant suolelio panamėj ar po kiemo obelim ar pirkioj ilgais rudens, žiemos vakarais, jei negalėtume pabūti prokurorais, advokatais, teisėjais? Tam ir reikalingi žmonių gyvenimai ir tiek tėra jų prasmės, kiek mes jos atrasim ir įrašysim į kiekvieno kiemo, gatvės, kiekvieno kaimo, miesto, kiekvienos šeimos, žmonių kartos, tautos istoriją – apie kai kuriuos išsamų traktatą, o kai kam teks tenkintis viena trumpa eilute, bet visus paženklinsim tuo pačiu žodžiu-antspaudu:
buvo. Mūsų verdiktai galutiniai ir neskundžiami, bet neilgaamžiai, netrunka pasimiršti žmonių veidai, vardai, įvykiai, o ir patys žmonės, neišskiriant nė mūsų pačių, ilgainiui tampa statistiniais vienetais ir išnyksta istorijos šešėliuose. Vieni greičiau, kitų atmintis užsibūna kiek ilgėliau.
Štai, Viktute, parašiau tau, kaip ir buvau žadėjusi, savo keistą, liūdną istoriją apie jaunų dienų meilę, teisingiau – apie gyvenimą (tai tolygūs dalykai), kad ir mane jūs galėtumėt nuteisti, kad ir mano gyvenimas įgautų prasmę.
Bet juk skyrybomis su manuoju niekas nesibaigė, ko gero, tik prasidėjo – man tuomet dar nebuvo nė trisdešimties, iki dabar dar buvo likę ilgi dešimtmečiai? Viktutė tik nusijuoktų – nereikia, nerašyk! Ką naujo ir įdomaus galėtum mums papasakoti dabar, kai jau metas tau pačiai sėsti greta mūsų ant senolių suolelio, jei visus tuos dešimtmečius buvai su mumis ir mes viską matėm? Jau seniai tolimesnis tavo gyvenimas mūsų išnarstytas po kaulelį, apkaltintas ir apgintas, nuteistas ir išteisintas, o nuosprendis įrašytas kaimo atminty.
Neprašau jį paskaityti – užtenka tavo, Viktute, šypsenos. Žinau, kad koks bebuvęs, jūsų nuosprendis nuoširdus ir vienintelis teisingas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-08-28 19:23:27
tiesiog ačiū už nuostabius skaitymus, už galimybę prisiliesti prie jūsų gyvenimo ar nebūtinai įvykių...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-08-28 16:29:36
Dėkoju Jums už nuoširdumą, už tai, kad nevengėte parodyti įvairius žmogiškus jausmus, kurie gal skaitytojų ne visada yra teigiamai vertinami, bet žmogus yra žmogus...Skaičiau godžiai. Ačiū.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-08-28 14:52:01
Mintis, kad vagies kepurė dega, buvo kilusi ir man – jei istorijoje užkabina pažįstami momentai ir reaguoji, tai turbūt reiškia, kad autorius tikslą pasiekė.
Džiaugiausi Jūsų sugebėjimu reikšti mintis. Svetimų gyvenimų negyvenau, t. y. nesipiktinau niekuo ir neraudojau, bet pergalvojau kai kurias pažįstamas savo situacijas.
Radau daug gerų klausimų ir svarstymų, bet kad atsiminimai nėra gryna tiesa, tai tik paralelinis gyvenimas… Norėjau šiauštis: ne.
Nebūtinai. Viskas yra visada, rašant yra tik dalinio nutylėjimo klausimas, pagaliau objektyviosios ir subjektyviosios tiesų susipynimas.
Bet prie šios minties Epiloge ir prieinama: atsiminimų autorius yra įkalintas savo gyvenime, autorius (…) bejėgis pakeisti praeitį ir savo suvokimą.
Beje, kaip ir skaitytojas savąjį. Visada bus visokių nuomonių, požiūrių. Tarkim, ar tuometiniai studentai iš kaimo negalėjo badauti? Visaip buvo – iš to meto studentų kaip tik yra tekę girdėti apie aprašytą skurdą. Arba, pvz., savižudybės nesiečiau su veikėjos įtaka – didžiąja dalimi siečiau su paties savižudžio asmenybės problemomis. O įvairius pastebėjimus suprantu ne kaip piktdžiugą, o kaip gilesnį situacijos vertinimą ir atvirą kalbėjimą apie tai.
Memuarininko siekis – ne graudinti ar gąsdinti, o tiesiog papasakoti nuo savęs. Publicisto – nagrinėti visuomenės (bendras) gyvenimo aktualijas. Visa tai yra.
Stilius be įmantrybių, sklandus, su lyrizmo, ironijos, ramybės ir liūdesio gaidelėmis. Turinys, išeinantis iš patirties ir apmąstymų, paveikus ir nuoseklus, jei nuosekliomis galima vadinti žmogaus gyvenimo duobes.
Neatrodo išgalvota. Skaityti man neprailgdavo. Liko.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-08-28 09:52:59
,,Vėl buvo birželis, vėl ėjom po liepom Laisvės alėjos viduriu kaip kadaise vestuvių dieną, o jis muistėsi ir vis taikėsi ištraukti savąją ranką iš manosios, bet aš buvau negailestinga, mėgavausi jo sutrikimu ''...man ši vieta pati šiurpingiausia iš viso to kūrinio...tai perskaičius, supratau į kokią duobę tas herojės ,, manasis'' įkrito ir džiaugiausi, kad jis dar gyvas...ir, o siaube, jis nusižudo...herojė nesugebėjo suprasti, kad tas ,,manasis'' nėra jos nuosavybė, kurį galima visą gyvenimą negailestingai trikdyti ir TUO MĖGAUTIS... jai dabar TO ir labiausiai trūksta...tas herojės smulkmeniškumas - tai skaudus nuopolis... knaisiojamasi vaikiškų rūbelių etiketėse, kuriuos tėvas padovanojo dukrai, džiūgavimas kiekviena jo ir mažiausia nesėkme...ir vis kartojimas ,,manasis manasis manasis'', kada jau viena ir kita pusė yra sukūrę kitas šeimas...tai šį rašinį aš priimu, kai literatųrinį kūrinį, kur rašytojos fantazija neribojama ir nieko bendro su autore nėra, todėl prašau Dalija nesupykti...čia parodyta moteris - di-vizija, kuri pervažiavo per smegenis net KMI Rektoriui Zigmui Januškevičiui /pokalbis gydytojų skirstymo komisijoje/...jei kas pažinojo Rektorių, tai suprato, kad tai herojės gryna pagirūniška fantazija.. arba to skurdo vaizdeliai...herojė baigė mokyklą Kaune...jos motina dirba, patėvis dirba, pati atėjo į studijas po darbo fabrike...socializme asmenis iš darbininkų klasės, kurie jei stikliukus dažnai nekilnojo, gyveno neblogai, leido savo atžalas į aukštus mokslus...o studentai, kurie turėjo tėvus kaime, taip pat nebadavo...kumpių, dešrų, sūrių, sviesto, medaus ir net kugelių pačirškint ant keptuvės atsiveždavo...taip kad alpti, pažvelgus į košytę valgantį vaiką, tikrai nereikėjo...čia jau autorė pernelyg pasistengė sužadinti skaitytojo gailestį...patiko gyva įtaigi kalba, įtaukiantį skaitytoją, aktuali tema...ypač savizudybių...KODĖL TAIP ATSITINKA? ŠTAI DALIJA IR PARODĖ GYVĄ VAIZDELĮ...SKAUSMINGAS AČIŲ...gal kas pasimokys...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-28 09:07:25
Šitą dalį, Gerb. Dalija, galėčiau sulyginti su nuostabiu , spalvingu saulėlydžiu plačiame horizonte... kad ir kaip gražu, kad ir kaip daug - viskas turi pradžią ir pabaigą. Ir ačiū Dievuj už tą pradžią... o Dalijai už dūšios paganymą po Gyvenimo lankas... Priglausiu, kad neprapultų patys tikriausi žodžiai...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-08-28 06:36:06
Kai Viktutei teko tokia garbė ištraukti į dienos šviesą nuostabią pasakotoją, negaliu egoistiškai neužprotestuoti jos ištarto "Nerašyk.. mes viską matėm.." Kitą dalį prašau jau rašyti tik advokatams, nes tokių gerbėjų ir mylėtojų eilutė jau susirikiavo ir varvina seilę. Stiprybės, mažiau dvejonių - nuteis visus, bet griežčiau tuos, kurie nepadarė tai, ką tik jie vieni gebėjo padaryti...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-08-28 04:33:44
Nemenkas darbas padaryta, o apie kažkieno vertinimus negalvok, nes manau, kad po kurio laiko rašydama apie tą patį regėtai, kad jis, „ tas pats“ kažkiek jau kitoks. Ir pati pasirodytum kitaip.
Sėkmės geriausios linkiu.