Dėl ko liūdnas Liudas?

Santrauka:
Seno eilėraščio naujas variantas. Galvoju vis, ar tai į gera?..
Altorių šešėly Liudas vaitoja: Dieve, tu mane nuvylei, 
todėl meilę iš tavęs atsiimu ir duodu ją panelei Vilei.                  
Dūžta jo rožiniai akiniai, nes laimingai vedę nevykėliai
perkelia nedoras mintis į barokinę erdvę tyliai.
 
Noriu nuodėmę utilizuoti, sako, kaip utėlę ar blakę,
kad aukščiausias protas laimintų mane nors nebyliai,
o suvytusios mergelės liautųsi liežuviais velnius plakę
ir kieme saulėgrąžų negliaudytų svetimšaliai kikiliai.
 
Ir patrynęs rankas ištrina iš matricos Dievo duotą mintį
iš visų jėgų paspaudęs nuodėmių atleidimo mygtuką,
bet šventikas geria brendį ir nenori liūdną Liudą ginti,
todėl išpažintis per pietus šiandien užtrunka truputuką.
Langas Indausas

2014-08-26 18:16:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-08-26 22:40:36

Žmoguje dažnai gyvena šventasis ir ištvirkėlis, kaip ir bet kurios kitokios priešybės, tai pradų kova, kuri per amžius kultivuojama meno kūriniuose. Tad manau, kad galiu pasiremti didelį įspūdį palikusia eilute (santraukos pabaiga) ir paraginti – Jūs tik rašykite, viskas į gerą. Senas, šviežiai senas – koks skirtumas, kai ieškoma atsakymų į amžinuosius klausimus.
Skaitytojas įvaldyta maniera truputuką migdomas (liu liu lia lia), bet apskritai pastarasis pabylojimas apie kančios ir abejonių kanjonus bei savęs gelbėjimo šachtas yra skardus ir kviečia būdrauti.