"A child said, What is the grass? fetching it to me with full hands;
How could I answer the child? I do not know what it is, any more than he.“ Walt Whitman.
 
  Ijo planetą užklojęs pelenų sluoksnis, pro jį nesimato jokios žalumos. Tik tamsūs suodini krūmai kelia plikas šakas be smulkesnių šakelių – visa rodo, kad vulkanai nuolatos aktyvūs ir kad geriau čia ilgam neužsilikti. Vis dėlto, kaip galima praleisti progą pasivaikščioti po planetą, pilną šilumos, kurią nenulaikę dirvožemiai vis paleidžia lavos pavidalu.
   Suodinos šakos sujudėjo, skleisdamos traškančius garsus tarsi būtų laužomos. Sklaidantis pelenams, krūmai apsivertė šaknimis į įšorę ir įgavo visai kitą pavidalą. Tai buvo milžiniški voriškieji krabai. Merė išsigandusi pasislėpė už Timo.
  Pelenai sklaidėsi sukeldami sumaištį: vaikai nieko nebematė, vis trynėsi akis, kosėjo, jiems perštėjo gerkles. Nusėdus visai pilkumai didžiulis voras – krabas jau buvo pasilenkęs visai prie pat Timo veido. Timas užstodamas Merę įsitempė, bet nė kiek nepasitraukė.

    – Sunkiai sekėsi užmigti dėl viso vulkanų triukšmo, – skundėsi krabas senu gergždinčiu balsu. – Kodėl sutrukdėte mūsų saldų miegą?

  Krabas neatrodė supykęs, tik apgailestaujantis, kad nutrauktas ilgai lauktas sapnas.

   – Mes netyčia, tik lankome planetas, ieškodami vietos gyventi, – ramiai atsakė Timas, supratęs, kad negresia joks pavojus.

   – Čia be mūsų niekas daugiau negyvena, – sunkiai atsiduso krabas. – Tik mūsų stori šarvai padeda nesudegti lavoje, o kietomis kojomis išsirausiame iš jos. Bet esame matę ir atvykėlių. Šie atsibelsdavo tik dėl norų. Mat mes turim tokį sugebėjimą – pildome norus, bet dažniausiai tik klausomės, kaip šie atsklinda iš tolimų planetų. Seniai čia kas bebuvo įkėlęs koją. Ar iš toli esate?

   – Gal tokios mažutės planetos net nežinosite, iš Eris, – vėl už abu atsakė Timas.

   – Dauguma galvoja savo norus nė iš lovos neišlipę, o jūs iš taip toli atkeliavot, kad privalau pagirti. Aš tau dovanosiu norą, – senolis krabas kreipėsi į Timą.

   – Ne man, – berniukas papurtė galvą, – Merei.

   Merė tik akies krašteliu žvelgė per petį, bet Timas pasitraukė, kad krabai pamatytų ir ją.

   – Ir ką mes čia turime, – net primerkė akis krabas. – Gerai, mergaite, sakyk savo norą.

   Ir Merė paprašė, kad jai sektųsi.

   – Ne, taip negalima, kažkoks taisyklių laužymas, – senolis susirūpino, kaip čia geriau paaiškinti. – Noras yra toks dalykas, kuris būtinai turi būti apibūdintas. Norus neša meteorai, kuo tikslesnis noras, tuo greičiau meteoras įkaista ir liepsnodamas atsitrenkia į Kalisto planetą, kur išmuša daubą – tada, tik tada noras išsipildo. Jeigu paleisčiau tavo norą į kosmosą, jis nerastų krypties, liktų dreifuoti ir niekada neišsipildytų. Vieną dieną Kalisto planeta sutrupės nuo smūgių, nes daug nereikalingų norų ją drebina, paviršiuje ir taip vien duburiai, išmušti tiesiog vienas ant kito, todėl gerai apgalvok savo norą.

  Tuomet Merė pagalvojo: „Aš nieko nenoriu, o ir Kalisto planetos gaila“. Ir nors tai buvo pati kilniausia dorybė, matyta Ijo gyventojų – pats mažiausias godulys iš vaiko, jie negalėjo niekuo padėti, nes paprasčiausia sėkmė negalėjo būti išpildyta. Merei per jos kilnumą ir vėl nepasisekė.

  Vulkanai springo lava, skubindami vaikus išvykti.