Mergaitė, gyvenanti baloje

Santrauka:
Vertimas tik daugmaž: Mes galime neturėti tiek saldumynų, kiek norėtume, bet mes galime valgyti skaidrius perregimus vėjus ir gerti rožinius ryto spindulius.

Čia prozos vaikams link, bet nelengvinau savo ilgų sakinių — gal ir ne visai.
 
We may not have as much sugar candy as we want, but we can eat the clear transparent wind and drink the beautiful pink rays of the morning. Miyazawa Kenji

   Vanduo uždarytas snaigėse.  Pavalius pusnį, atidengiama įšalo tvirtovė: nė plyšelio nuraminti troškuliui ar prasikalti piktžolei. Į gruodą įspaustuose pėdsakuose pripustyta sniego, žarsto ir žarsto. Skurdi žemė negauna progos atiduoti sukauptą energiją daigų brandinimui. Ir nors nėra viso pasaulio gėrybių, sniegas vis žėri... kantriai kaupiamas kaip didžiausias turtas.
   Pilnos to turto, aižėjant ledui, nykštukinės planetos slenkasi per Koiperio juostą, neprilygdamos net tirpstantiems luitams vandenyne. Didesnioji – Eris irgi tėra tik baltas akmenėlis, įmestas į tamsą.
  Merė krečia sniegą į kibirėlį, ištirpins pakaitinusi ant ugnies – visas geriamo vandens išgavimo procesas. Sutelkia dėmesį ir neskubėdama ropščiasi link aukštesniųjų šakų, kur pati puriausia baltuma. Net sklandančios sniego dvaselės neišbaido ryžto.
   Tik jau nešant link krosnies koja įklimpsta ir surinktas turtas išverčiamas žemėn. „Nieko baisaus, kada nors Eris atšils, persikinės spalvos spinduliai žvilgės vandens pratirpdytuose keliukuose ir žemė užaugins nematytų vaisių, o ežerai bus pilni žuvies“, – ramina save Merė ir vėl ropščiasi į medį, tik jau tylutėliai verkšlendama.
  Toks gailus virkavimas, kad Timas suruošia savo mažą erdvėlaivį „Paukštį“ migracijai į kitą planetą – šviesesnę, nepaliestą mažų nelaimių, skurdo ir bado. Ten Merės ryžtas nebus toks bergždžias.
   --
   Jau iš tolėliau įžvelgiama Halėjaus kometa, šios uodega smulkiomis atplaišomis tyška į visas puses. Vanduo įgavęs skystą pavidalą sudrėkina blakstienas, plaukus, vis labiau susigerdamas į medvilnę, pasiklysdamas drabužių raukšlėse. Kažkas jaukaus yra lietuje – vaikai džiaugsmingai tiesia rankas pasitikti šitą stebuklą, ir reti lašiukai vis atsitrenkia į odą maloniu dilgtelėjimu.  Išsvajotasis vanduo visada buvo šalia – tik kitoje orbitoje.
  Pačiame kometos kūne telkšojo balutės, o žemė suminkštėjusi nuo drėgmės klampino: pro tarpupirščius sunkėsi purvas, apgobdamas pėdas. Lašai išdykėliškai kapsėjo į lajas vis nulenkdami lapus ir išversdami visą juose susikaupusį vandenį. Raibuliavo pelkės ir visa švytėjo mažomis vaivorykštėmis.
   Kažkas džiaugsmingo yra lietuje, kaip jis beldžia į augalus po kaitros, kad nuplautų visas dulkes ir karščio nepakėlusias bites nuo kelio. Apninka kažkoks palengvėjimas. Taip Halėjaus kometa atrodo risdamasi per savo orbitą, artėdama link saulės, vis labiau įkaisdama. Kartais lašai išsišvaisto visatoje, nesiekdami žemės, kiekvienas lašas toks pat įspūdingas... Susidūrimas su džiaugsmu netikėtas, bet nelaimė visada sėlina iš paskos. Kometa vis labiau įkaista, ir lietus retėja, kiekvieno lašo reikia laukti ir spėlioti: ar šis paskutinis, ar bent mažiausia dulksna palies paviršius.
Kita maža bėda – Merė tekštelėjo koja į ne tą balą. Plonas balselis užgrūmojo:
– Tuojau pat nešdinkitės iš mano kosmoso, arba gerai nesibaigs.
Merė apsižvalgė: balsas kažkur žemai, ties jos pėda. O ten mergaitė pačiame balos viduryje.
– Aš nenorėjau įlipti į jūsų būstą, – susikuklino Merė.
– Ne į mano būstą, jūs į mano galaktiką įpuolėt, nešdinkitės į savo kosmosą,– visa supykusi įsisiautė į burbulą.
Priekyje žygiavęs Timas išgirdo nemandagų išvarymą ir susidomėjo:
– O ar neankšta šitoje galaktikoje? Ar kažko netrūksta?
– Ankšta? Mano vienos visa galaktika: turiu visus dangaus šviesulius, kartais raibuliuoja pašvaistėmis. O ir žolynai apačioje auga labai sotūs... O sklandyti gera – tik pasiduodi, ir srovelė pati neša. Ko man gali trūkti?
Merė dar kartą atsiprašė, o Timui pašnabždėjo:
– Nesakykim, kad ji gyvena baloje, jai joje gera... Nesakykim, kad viso kosmoso nematė, kad iš čia tik kelios žvaigždelės matosi ir... jos bala gali išdžiūti...
„Ypač nesakykim, kad jos bala išdžius“, – galvojo sau Timas, ruošdamasis išsikraustyti iš kometos. Jų laukia kitos planetos – pilnas kosmosas, visas lobynas.
jotvingė

2014-08-10 10:08:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...