Rugpjūtis. Meteorų lietus
Santrauka:
Po žaibuotos audros –
Meteorų lietus danguje
SUSPINDĖS ATRAMA KAŽKADA.
Virš bemiegės nakties
Gęsta švytintis lankas, –
Meteoro styga
Virpa dar akyse...
Tavo kaktą palies
Baltos
Kosmoso rankos,
Nuo glamonių staiga
Ledinuota dvasia
Suspindės.
Jei pravirktų tiesa,
Jautrią širdį sugėlus,
Nepranyktų šviesa
Virš audros debesų...
Aš kalbėsiu ramiau
Su tom švytinčiom vėlėm,
Nors galbūt nežinau
Dar pasaulio,
Kuriam jau esu
Atrama.
Aš – ne ta visata,
Į kurią visad skriejai,
Tu – ne ta planeta,
Vardan ko gyvenau...
Ir ne tie
Siaučia jau
Mūsų sielose vėjai,
Ir ne tie jau žaibai,
Kur žegnojo seniau
Kažkada...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-12-06 06:30:01
Švelni tobulai rimuota nostalgija. Skaudūs žodžiai paskutiniame posmelyje kelia prieštaravimo jausmą - tai praradimas? gailesys? priekaištas? Net išsiskyrime yra prasmė - kodėl nepaliekate vilties?
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-09-04 17:13:17
Tikras. Dvasingas. Visatos pojūtį teikiantis dvasiai, žemiškas tiesas — žmogaus susimąstymui.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-08-11 22:33:17
Puikus darbas!
O iki dainos visai nedaug tereikia :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-10 21:07:27
Tikriausiai žaibai perskėlė perpus eilėraštį... o pradžia tokia nuostabi...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-08-10 07:49:29
...kaip daina...ilgesingai suskambėjo...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-08-09 22:16:17
Negaliu išskirti nė vienos eilutės ar posmo. Kūrinėlis vientisai gražus. Mintis nuosekli, su kylančia vaizdinių amplitude. Tik žiūrėti į tokį meteorų lietų ir jausti, kad dar gali džiaugtis gražiais reginiais ir Jūsų eilėmis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-08-09 17:03:10
Aš – ne ta visata,
Į kurią visad skriejai,
Tu – ne ta planeta,
Vardan ko gyvenau...labai prasmingai pasakyta...puikios eilės