* * *
Tėvą slaugęs grįžtu —
Pirmas sniegas prigludęs
Prie durų
Delsiu jį ištrypt — pasakyt:
„Šiąnakt išėjo senelis...“
* * *
Pažadino vaiką,
Be garso kritęs ant
Sienos šešėlis —
Lauko žibintui nušvitus,
Verkia, siūbuojant šakoms...
Artėja Kalėdos — šalčio, tamsos, ir tylos metas...
* * *
Gruodžio rytas.
Kažkas perskėlė tylą, ar
Tik malką, kirviu?..
Retas japonas supras,
Dažnas lietuvis — pamiršę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-08-05 10:58:20
Kaip žinoma, tanka tai trumpa, lyrinė daina. Pirmajai ir antrajai tankai dainingumo, vaizdo ir prasmės netrūksta. Ypač pirmoji patiko, jautru, vaizdžiai daug sutalpinta net per tris kartas..., ir tas delsimas prie durų..., ir sugretinimas su pirmu sniegu... negali nejaudinti, galima būtų plačiai interpretuoti.
Bet trečiasis penkiaeilis tai kažin, ar čia tanka.
Retas japonas supras,
Dažnas lietuvis — pamiršę...
Kaip minčiai, požiūriui po pirmų trijų eilučių galima būtų ir pritarti, bet tas publicistinis stilius kaip trumpajai lyrinei dainai, manyčiau, netinka, „nesidainuoja“ visuma.
Antrasis kaip tanka naujai nušvito, išbaigtai, jautriai; čia jau tas blykstelėjęs pro langą lauko žibintas ir kritęs ant sienos šešėlis tuo pačiu metu galėjo pažadinti vaikelį arba šešėliai ant sienos visai išbudinti...
Išmaniai rašote, sodria prasme.