Vėjau, vėjau, pasirodyk!

Buvo labai karšta vasaros diena. Dangaus mėlynėje nesimatė jokio, net menkiausio debesėlio. Nesuvokiamas karštis alino visus: tiek žmonės, tiek gyvulius, tiek bet kokį augalą ar medį. Atrodė, kad išsigelbėjimo nėra iš kur ir belaukti...
Vieno nedidelio kaimelio pakrašty stovėjo vienkiemis. Jo kieme, nekreipdami į baisų tos dienos karštį, žaidė vaikai. Jų linksmas juokas ir klegesys skambėjo per visą kaimą, stebuklingai gaivindamas kiekvieną, kas jį girdėjo.
Staiga vaikai nustojo žaisti ir visi kaip vienas sužiuro į mišką, stūksantį netoli to kaimo. Juos nustebino nežinia iš kur atsiradęs vėjas, bėgantis medžių viršūnėmis. Praskriejęs mišką, vėjas nusileido žemyn į nuščiuvusį javų laiką ir neskubėdamas nužingsniavo juo, link to vienkiemio, kur sustingę vaikai stebėjo šią vėjo kelionę.
Vaikai susižvalgė ir netarę viens kitam nė žodžio susiėmė rankomis. Pakėlė jas į dangų, nuleido žemyn ir nepaleisdami jų, pradėjo bėgti ratu. Bėgdami ratu vaikai vienu balsu pradėjo linksmai šaukti nežinia iš kur atėjusius žodžius:
– Vėjau, vėjau, pasirodyk!
Vėjas, tarsi išgirdęs šį kvietimą, jau gan stipriais gūsiais bandė įsisukti į šį vaikų ratą, tuo vis labiau smagindamas juos. Po kiekvieno tokio jo bandymo vaikai dar garsiau ir džiaugsmingiau pradėdavo šaukti:
– Vėjau, vėjau, pasirodyk!
Tarsi pavargęs nuo šių pastangų vėjas staiga nurimo.
– Vaikai, o kodėl jūs kviečiate vėją? – pasigirdo balsas.
Vaikai nustojo suktis, paleido viens kito rankas ir pradėjo dairytis balso šeimininko.
Netoli nuo jų stovėjo jaunuolis. Rankoje jis laikė gražią baltą lazdą su juodu bumbulu viršuje. Pats jis irgi buvo labai panašus į tą lazdelę: balti bateliai, akinantis baltas kostiumas ir juodas cilindras ant galvos.
– Vaikai, tai kodėl jūs kviečiate vėją? – dar kartą paklausė jis.
– Vėjas yra geras, jis pučia į mus ir mums ne taip karšta. Gaivina mus jis, – atsakė vaikai nepažįstamajam.
– O argi vėjas nebūna kartais piktas ir blogas? – paklausė vėl jaunuolis.
– Ne, vėjas nebūna blogas. Žmonės būna blogi ir pikti. Ir tėvai būna negeri, bet ne visada. Mes paprašysim vėjo ir jis mūsų neskriaus, ir kad tėvų mūsų neskriaustų paprašysim vėjo, nes mes juos mylim. Ir kai būna jie blogi, vis tiek juos mylim, – išbėrė vaikai netikėtai pasirodžiusiam svečiui.
– Tu – vėjas? – paklausė vienas iš vaikų.
Jaunuolis nieko neatsakė. Jis nusišypsojo ir pradėjo sukti tarp savo rankos pirštų baltąją lazdelę. Gal sutapimas, bet jam taip besukant tą lazdelę, staiga atsirado vėjo sūkurys, kuris pakėlęs nuo žemės dulkes ir smėlį visiškai paslėpė baltąjį jaunuolį nuo vaikų akių. Sūkuriui nurimus vaikai jaunuolio daugiau nematė...
Tą patį vakarą praūžusi audra ir stiprus vėjas visiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus šalia esantį kaimą ir nusinešė visų ten gyvenančių žmonių gyvybes. Tačiau šio kaimelio žmonės, jų vaikai ir turtas nė kiek nenukentėjo, nors buvo tik vieno kilometru atstumu nuo baisios audros epicentro.
 
Jonas Paunksmė

2014-08-04 00:02:02

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pisha

Sukurta: 2015-04-25 09:37:54

Keistas kūrinys. Pradžia tokia paprasta (tokia kaip ir žada pavadinimas). O paskui pradeda keistai elgtis vaikai. Man tai būtų šiurpu pamatyti, kad jie staga sutoja, stebi mišką ir galiausiai susikabina rankomis be jokių žodžių. Dialogas man kaip tik atrodo tinkamas. Juk kalba vaikai, nenuostabu, kad jie išskiria savo tėvus iš visų žmonių. Pats vėjas man patiko, patiko jo išvaizda, bedravimas. Jis toks pasipūtęs truputį (bet hey, jis juk vėjas :)). Pabaiga nukirsta. Bet čia kaip pažiūrėsi. Prasideda ramia saulėta diena kaime - tada vyksta visokie mistiniai dalykai - galiausiai vėl realybė (šiuo atveju ne tokia graži). Tie vaikai liks traumuoti (bent dalis jų). Prišaukė vėją, o tas nušlavė kitą kaimą. Gal būtų nušlavęs ir šį, jeigu jie nebūtų vėjo pagyrę. O gal būtų nenušlavęs nieko, jei nebūtų kvietę.

Vartotojas (-a): Starfire

Sukurta: 2015-02-03 19:45:34

Nagi, Jovarai, tau tai per ilgi, tai per trumpi kūriniai! Koks tau tinkamiausias? Kūrinys kaip tik. Man labai priminė laikus, kai buvau dar vaikas. Labai patiko.

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2014-09-15 22:38:26

šį darbelį galima drąsiai dėti KŪRYBA VAIKAMAS. kūriniui galima suteikti simbolinę prasmę. pabaiga netikėta ir tarsi nukirsta. veikskmas vyksta ir pabaiga. kūrinys per trumpas.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-08-04 00:59:32

Pasakaitė su mintimi. Stilių reikėtų patobulinti.
Keli pavyzdžiai:
Vaikai nustojo suktis, paleido viens kito rankas ir pradėjo dairytis balso šeimininko. > įdomesnis būtų ne toks instruktažinis aprašymas (rato atvėrimo, kai paleido viens kito rankas)

pradėjo sukti tarp savo rankos pirštų baltąją lazdelę > vaizdinga, tikriausiai paslaptingasis jaunuolis turi ir kojos pirštus, bet gal išeitų tą momentą apibūdinti kitaip, o jei ne, žodis savo vis tiek nereikalingas

Gal sutapimas, bet jam taip besukant tą lazdelę > lazdelė sukta prieš tai buvusiame sakinyje, čia galima paminėti, kad tuo metu, tą akimirką ar pan.

Po kablelių, taškų daromi tarpai, žodžiai neturi būti sulipę. Atskyriau.
Ilgasis brūkšnys (čia jis dialoguose) daromas taip: klaviatūroje spaudžiama alt ir 0150.
Jo kieme, nekreipdami į baisų tos dienos karštį, žaidė vaikai. > tikriausiai praleistas žodis dėmesio