Sode vėl randu (iš)girtą Mėnulį.
Ir kam jis man – mesiu į upę.
Žolėje lyg apvalus nulis guli –
Rūgštus, todėl niekam nerūpi.
Ir varna grakšti ant šakos tupi,
Ant kelio čirškia žvirbliai keli.
Nukritęs grūdas lemena puse lūpų:
Pakėlęs mane sulesti gali.
Bet varna įsivarė į šikną rakštį,
Pametė kibirą kreiva šulinio svirtis,
Kai ugnies sąnariai garsiai trakši,
Šieną šlamščia mirtis. Kam girtis?
Iš dangaus skuba gaisrininkai geri
Išlieti ant karštųjų galvų lietų.
Vyriausias jų klausia: ar rasą geri?
Ir paprašo už vandenį porą litų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-29 10:17:07
Pjūties metas... galima pamanyti, kad bus arba idilė, arba išmintingo posakio ką pasėsi, tą ir pjausi projekcija.
O pasirodo, kad sprendimas kur kas įdomesnis (ir sausrai čia tenka tik epizodinis vaidmuo). Pradedama ramiai, nors ir su rūgštele, liūliuojama, bet nuo trečio posmo ūmai paleidžiama įtampa. Sukuriama negera nuojauta, o tada staiga atskleidžiamas energijos tvermės dėsnis: nieko už dyką nebūna. Bet koks pakrapinimas yra savanaudiškas aktas!
Pradžioje krypęs į lopšinę, pabaigoje kūrinys jau panašus į Damoklo kardą. Tai kol kas unikali forma.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-28 21:13:59
Jei rimas būtų truputį kitoks, sakyčiau, kad H. Radauskas :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-07-28 20:14:59
puiki jumoro gaidelė...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-07-28 13:55:23
Ir paprašo paskutinių porą litų – čia nebūtinai laukiant eurų ;-) Ritmikos kaita II strofoje įvarė varnai rakštį...