taip nejauku
kai dievas tyli

šypsausi kad esu
suklupt maldoj nemokė niekas
tik

prisiglaust prie žydinčios obels
suspaudus saujoj žemės grumstą
įkvėpti bičių dūzgesį kartu su liepžiedžių kvapu
įsiklausyt ką girgžda svirno durys
į atmintį įausti duonos skonį
stebėtis raustančiu dangum

nesuskaičiuojamos keliasi minios
kur dievas tyli 

jei nejauku
vadinas gyvenu