Kam reikalingi mūsų gyvenimai? (14)

Baigiantis pietums, mano vyras ėmė vis dažniau neramiai dirsčioti į laikrodį, paskui atsiprašė svečių – turįs išeiti, pažadėjęs Kauno pily šią valandą pasitikti atvažiuojančius savo tėvus.
Ir išėjo! Į mane tik dirstelėjęs! Nieko nepaaiškinęs!
Jis man melavo! Dar šį rytą jo klausiau – gal tėvai persigalvojo, gal atvažiuos? Paneigė – štai baigsis sesija, nuvažiuosim namo, tada ir susipažinsit, jis jiems parašęs apie mane, bet neparašęs, kada vestuvės, nes jie nesutiktų. Skaudžiai smilktelėjo – pradedam nuo melo.
Kažkas prisuko patefoną, užgrojo valsą, stalas buvo pastumtas į pašalį, mėginama šokti – tokia keista, atsitiktinumo suvesta kompanija, kurioj bene tik pajauniai jautėsi puikiai, mylavosi, bučiavosi, galėjai pamanyti,  kad tai jų, o ne mūsų vestuvės. Aš  nepastebėta išėjau iš  namų, nuklydau į Laisvės alėją, kuria dar taip neseniai linksmai klegėdami ėjom tuoktis, susirangiau ant  suoliuko, žiūrėjau į praeivius, mirguliuojančius liepų šešėlius ir nieko negalvojau. Gal nebegrįžti? Išvažiuoti kur nors, pabėgti, visko išsiginti?
Užslinko debesis, nebeliko šešėlių. Bandžiau įsivaizduoti, kas dedasi namie – vyras parsivedė saviškius, o marčios nė padujų. Kur išėjo? Kodėl? Kaip taip galima?
Nupėdinau namo. Kieme bestovįs nematytas „Moskvičius“, prie jo nedidelė, juodaplaukė, gan apkūni moteris vilkosi švarkelį, dar persibraukė šukomis jau gerokai pašarmojusius plaukus, prisegė kuodelį ir pasuko į duris. Šmėstelėjo mintis – anyta? Kodėl viena? Kur kiti?
Žengtelėjau pasitiki. Moters veidas nušvito gera šypsena, išskėtė rankas.
– Tu martelė? Vaje, kokia meili...
Nepajutau, kaip atsidūriau tos moters glėby – šitokią anytą aš galėsiu mylėti. O ji glostė man nugarą ir kažką kalbėjo žemaitiškai, kol supratau – ne aš tavo anyta, aš jos sesuo Ieva. Einam į vidų, visi jau nuėjo...
Ne ji... Apsiniaukė dangus – o kokia bus tikroji?
O ji buvo kaip du vandens lašai panaši į seserį – tokia pat neaukšta, apkūni, tokiais pat į kuodelį susuktais žilstelėjusiais plaukais, tokiu pat apvaliu veideliu, tik nebuvo akyse gerumo, žvilgsnis rūstus ir balsas rūstus, įeinant nugirdau sakančią – kad neliktų akmens ant akmens! Pamatė mane, nutilo, įsižiūrėjo. Mėginau nusišypsoti.
– Prieik, nebijok! Martele...
Tas jos „martele“ visai kitoks, negu Ievos, bet balsas kiek sušilo. Apkabino, tuoj pat paleido. Greta bestovįs toks liesas menkas žmogelis, ežiuku styrančiais žilais plaukais, susivokiau – šešuras. Tik paspaudėm rankas. Pajutau – jis ne prieš  mane, jis už mane, bet neturi žodžio prieš žmoną. Dar buvo Ievos vyras, ramus žmogus – ne mano kiaulės, ne mano pupos. Užtai mano vyro sesuo, gerokai už jį vyresnė – angis tiriančiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu, atrodė svarstanti, tuoj kirsti ar dar palaukti. To jos žvilgsnio neatsikračiau metų metus, net dabar jaučiu. Ne sykį mėginau ją prisijaukinti, bet vėl ir vėl sustingdavau, laukdama kirčio.
Įsivyravo įtempta tyla.
Mažam mamos kambarėly mūsų buvo aiškiai per daug. Mano giminės suskato ruoštis namo, ir pajaunys išsivedė apsikabinęs pamergę, dar nugriebęs nuo stalo saują saldainių. Nieko valgomo nebebuvo likę, tik vidury stalo puikavosi didelė rūkyta menkė pralaupytu šonu – kol mūsų nebuvo, kažkas praalkęs atrado šaldytuve ir padėjo net be lėkštelės, su popierium, kaip parnešta iš parduotuvės. Štai tą menkę ir užmatė anyta: 
– Tai tokia ubagų veselė, su menkės uodega...
Mudvi su mama nutylėjom, nurinkom indus ir išnešusios juos į virtuvę iš paskutiniųjų tvardėmės, kad neužsikvatotume garsiai. Kas mudvien atrodė taip juokinga?
Neskubėjom grįžti, tegu pasikalba šeima, susitikę tokiom neįprastom aplinkybėm. Kai parėjom į kambarį, mudviem su vyru buvo paskelbtas verdiktas – susituokti bažnyčioj arba išardys viską, neliks akmens ant akmens – be šliūbo į lovą negulsit! Mačiau – tikrai išardys! Tokie karingi! O vyras, akivaizdu, nepratęs priešgyniauti. Nusišypsojau ir pajutau, kaip nuo tos mano šypsenos visiems palengvėjo – karo nebus.
Iki tol man viskas atrodė tarsi žaidimas, tik dabar pajutau, kaip viskas rimta – atėjo tikroji apsisprendimo valanda. Aš tuomet dar buvau tikinti, nors bažnyčioj lankydavausi retai, su savuoju religijos temom nebuvom kalbėję, todėl įdėmiai pažvelgiau į jį, bet žvilgsnio nesutikau – sėdėjo nudūręs galvą, susimetęs į pečius, labai nelaimingas, supratau – paniškai bijantis savo tėvų; jų žodžiai krito ant jo kaip botago kirčiai, priversdami krūpčioti. O aš daug ko jų žemaitiškoj greitakalbėj nė nesupratau.
Kai vyras pagaliau pakėlė į mane akis, jo žvilgsnyje buvo maldavimas – nepalikti tėvų valioj, išvaduoti. Ir vėl tas kodinis žodis – aš jam reikalinga.
Kažkas pasakė, kad mums reikia nueiti išpažinties savo parapijos bažnyčioj ir su atitinkama pažyma galėsim kreiptis į bet kurį kunigą, kad sutuoktų. Nuėjom į Katedrą. Zakristijoj sutikom du kunigus, paaiškinom, kad jaunasis yra komjaunuolis, nenorėtume tuoktis Kaune, todėl prašom išklausyti išpažinčių ir duoti pažymas – nuvažiuosim kur nors į nuošalesnę bažnyčią. Manasis su jaunesniu kunigėliu liko zakristijoj, mane senasis, pasiėmęs stulą, nusivedė prie klausyklos. Tuščioj bažnyčioj skambiai aidėjo mudviejų žingsniai, o paskui kaip du suokalbininkai patyliukais kuždėjomės per klausyklos langelio grotas – senas, pavargęs kunigas ir nusigandusi, pasimetusi mergiščia. Ne apie mano nuodėmes kalbėjomės, o apie gyvenimo supratimą, ko tikiuosi iš jo. Paskui kunigas ilgam nutilo, net pamaniau, kad prisnūdo, bet ne, davė išrišimą ir vėl neskubėdami ėjom per aidžią  bažnyčią ir kalbėjom apie... Maironį. Tuomet dar neseniai buvo atidengtas jo bareljefas prie Katedros sienos.
Jau atsisveikinant senasis kunigas paprašė aukoti bažnyčiai – kiek galim, savo nuožiūra. Mudu sutrikom – neturėjom nė rublio. Matyt, gana apgailėtinai atrodėm, kad jaunasis kunigėlis nusijuokė, o senasis pasiūlė išeitį – kai baigsit mokslus, gavę pirmą atlyginimą, nepamirškit ateiti čia...
Mudu pažadėjom, bet taip niekada ir nebenuėjom į Katedrą, o kai gavom pirmuosius savo atlyginimus, jau niekas mūsų nebesiejo, manasis jau buvo vedęs kitą, „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“. Ir šiandien tebesinešioju tą skolą, jei ne Dievui, tai mus tada supratusių kunigų gerumui. Ar dabar dar turėčiau atiduoti mudviejų abiejų skolą?
Diena dar buvo tik įpusėjusi, o jau tiek daug visko buvo įvykę ir tiek daug dar turėjo įvykti.
Tėvų palaiminti susėdom į „Moskvičių“ – mudu, Ievos vyras už vairo ir piktoji manojo sesuo – ir pasukom Dzūkijos linkui, ten mažiausia tikimybė sutikti kokį nors pažįstamą. Visa tai planavo ir nurodinėjo kiti, o aš, dar iš pat pradžių pamėginusi sakyti, kad nenoriu važiuoti tuoktis paslapčiom, tarsi vagis, kad nedarom nieko nusikalstamo ir bijoti nėra ko, likau nesuprasta. Man norėjosi šventės, atviros, džiugios.
Važiavom tylėdami. Vyro sesuo užgauliai paklausė manęs:
– Tai, jaunoji, ar bent rūtom pasirūpinai, vainikėlį nusipynei? Koks šliūbas be rūtų?
– Pala, pala, o ar tai ne pirmosios pamergės pareiga? Dar nevėlu, sustokim prie kokios sodybos pakelėj ir paprašykim kelių šakelių –  atsakiau be pykčio.
Sustojom, paprašėm – moša bemokanti ir maloni būti. Šeimininkė mielai nusivedė į darželį, o mums iš paskos atkleišiojo gerokai apgirtęs vyras su buteliu ir taurele rankoj ir labai supyko, kai niekas nepriėmėm jo vaišių. Aš jį, svetimą vyrą, pabučiavau į apšepusį skruostą – taip ir liko bestovįs apstulbęs prie vartelių, o moteris giedrai šypsojosi.
Moša pasakė nemokanti pinti, piktai numetė rūtas  man į skreitą ir  nusisuko į langą. Kelias ėjo per mišką, gražų, sausą, kvepiantį, o kai privažiavom proskyną su gražuole keruže pušim, nesusilaikiau, paprašiau sustoti – nenumaldomai panorau joje pabūti, labiau, negu bažnyčioj. Sutikusi tiriantį mošos žvilgsnį pasiteisinau, kad man negera (o juk pamelavau!)  ir išlipau iš mašinos, įsikūriau ant kelmo, neskubėdama pyniau vainikėlį ir nudaviau nesuprantanti, ką reiškia jos žodžiai mano vyrui:
– Asile, a asile, nesupranti, kas darosi, jau bloga važiuojant? – ji buvo akušerė.
Moša nusivedė jį nuošaliau, kažką aiškino, o jis tik juokėsi. Paskui nebesijuokė. Jiedviem grįžtant dar nugirdau – nežinosi nė kieno vaiką auginsi. Vyras niūriai tylėjo.
Miško šventovėj pasijutau viena, išduota ir paniekinta. Įsižiūrėjau į prisirpusias žemuoges, bet nepasilenkiau jų nuskinti.
– Dar  nevėlu, – pasakiau savajam – galim grįžti, jei manim netiki.
Rūtų vainikėlį padėjau ant kelmo ir pasukau prie mašinos. Jis įbruko vainikėlį seseriai į rankas ir nuvažiavom toliau.
Susituokėm tuščioj Prienų bažnyčioj. Tik išėję į šventorių pirmą kartą pasižiūrėjom vienas kitam į akis atvirai, be melo – tai ir buvo švenčiausia priesaika. Tikėjau juo ir savimi. Tuomet tikėjau ir dar ilgai apgaudinėjau save, kai tikėti jau buvo nebeįmanoma.
daliuteisk

2014-07-25 02:21:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-07-26 22:45:00

Ėjau jūsų gyvenimo vingiais, kartu mąstydama apie savąjį. Laukiu  ir vėl tęsinio.
 

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-07-25 11:05:46

Taip pasinėriau į jūsų pasakojimą, kad pamiršau tvankumą, bėdas... klaidžiojau jūsų ir savo gyvenimais ir dėkojau už stebuklingai sudėliotus žodžius, už atvertą širdį, už iš kažkur ateinančią ramybę ir susitaikymą... ir begalinį norą džiaugtis gyvenimu... tiesiog GYVENIMU...

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2014-07-25 07:42:46

Gal ir  gerai, kad taip. Buvo ir  yra  ką prisiminti. O svarbiausia  iš pat  jaunumės mokeisi sunkiausios specialybės - mokeisi gyventi.  Na, o kad pameluoti  moki, tai ir dabar. Ne kartą  girdėjęs, kad jau  amen, nerašysiu, negaliu, nereikia, o  prašau...
Sėkmės linkiu.
P.S:  Na, o dėl tokio  „melo“  kunigo išpažinčiai neieškok. Aš pasistengsiu užmiršti ir atleisti.
 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-07-25 07:07:19

Gyvenimas nėra paprasta štuka, bet ir pasakojimas pasakojimui nelygus. Jūsų tekstas kaip visus troškulius sužadinantis gurkšnis. Noriu dar...