Žinau, jog truks ilgai, kol nuoskaudas visas išsunksiu,
Dienų kol potvyniai užglostys tuos randus,
Kurie bebeldžiant liko man ant krumplių — 
Nė nėmanaiu atverta kad nebus.

Ką rinktis? Dykumą? Ar pasninką prie stalo?
Actu nutryniau medų bučinių,
Bet gomurys dar užsispyręs sąla — 
Tarytum soties aš nebeturiu.

Delnai net niežti — jaučia odos šilką
Ir tvinksnių ritmą, tvaskantį po ja.
Ten virpulys — keisčiausias kūnų tiltas,
Nė nežinia, kieno kas glėbyje?..

Bet tai praėjo, atminimai aušta
It paskutinė jausmo žarija.
Net jei turėčiau visą žemės auksą,
Kas bepadėtų vėl įpūsti ją?

Tyli. Kaip žemė. Ką bereiškia žodžiai,
Kada gedi gyvybės savyje?
Tiek to. Taip būna. Aš bandau šypsotis
Kaip kažkada ten, tavo glėbyje.

Ir išgąstu, nes veidrody išvystu
Bedantę senės, išvieptą vos vos.
Juk nenupirksi sau antros jaunystės,
Kaip ir seniai išblėsusios aistros.