Naktibalda

Audronę pažadino beldimas į duris. Ji kilstelėjo galvą, pasirėmusi alkūne klausėsi tylos. Daugiau jau nieko neišgirdo, tik sieninis laikrodis nepertraukiamas tiksėjo, mažyčiais kąsneliais sverdamas laiką. Buvo beveik tikra, kad jai pasigirdo: kas dabar čia belsis vidury nakties? Be to, kam nors praėjus pro šalį, laiptinėje visada įsižiebia šviesa, pro langelį virš durų krentanti į Audronės koridorių ir puikiai matoma iš miegamojo. Bet dabar žibintas atkakliai atsisakė įsižiebti, leisdamas suprasti, kad už durų nieko nėra ir niekas į svečius nesiprašo. „Matyt, bus subarškėjusios lubos, kas labai įprasta šiame sename Smetonos laikų daugiabutyje“, – pamanė Audronė. Palūkėjusi pusę minutės moteriškė atsiduso, jos galva vėl susmego pagalvėn. 
Tačiau beldimas pasikartojo. Ir šįkart ji buvo tikra, kad tai ne lubos, ne grindys ir ne sienos dejuoja nuo metų naštos. Belsta tikrai į duris – aiškiai, garsiai ir ritmingai. Audronei nieko kito neliko, kaip tik išsiropšti iš lovos, pakabinti ant ausų akinius ir pažiūrėti, kas tokioj vėlumoj sumanė atsilankyti. Plevėsuodama naktiniais, ji nutapnojo patamsiais per koridorių. Grindys tyliai sugirgždėjo, kai prisispaudusi prie durų pažvelgė pro akutę. Laiptinė snaudė tamsoje, sunku buvo ką beįžiūrėti. Tik prie laiptų į pirmą aukštą kažkas tirštesnis už pačią tamsą tarsi sujudėjo... Bet ir tuo moteriškė negalėjo būti tikra.
Akimirką padvejojusi, Audronė atsitraukė. Ne, ji durų nedarys. Ne tokia kvaila, kad pasiduotų kažkokios naktibaldos išdaigoms.
Moteriškė iš lėto traukėsi atgal į miegamąjį, tačiau beldimas, šįkart dar garsesnis, vėl sudundėjo ausyse. Ji krūptelėjusi sustingo pusiaukelėje, svetainės tarpdury. Ten, ant išskleistos sofos nakvojo Audronės vyras. „Rimantai!?“ – šaukė ji žvilgsniu, didžiulėmis pastangomis kietai sučiaupdama lūpas. Vyro žadinti Audronė nedrįso. Jau ir taip buvo gana, kad jųdviejų santykiai kaip reikiant pašliję. Kas bus, jei vėl ims kvaršinti jam galvą savo haliucinacijomis?
Ji toliau slinko koridoriumi, atsivijo vargšę ir belsmas. Jis tolygiai stiprėjo ir augo, rodės, duris kas spardytų, net užgriūtų visu kūnu. Durys kaskart vis garsiau tirtėjo, it protestuodami barškėjo spynoje palikti raktai.
Galiausiai Audronė pasiekė miegamąjį. Užvėrus paskui save duris beldimas ir trenksmai nutilo. Sulaikiusi kvapą ji laukė, kada jie vėl pasigirs. Bet nepasigirdo. Stojo spengianti tyla (laikrodis sustojo), kartais atsargiai pertraukiama vėjyje besiplaikstančių užuolaidų.
Audronė nukepėstavo lovos link. Įsimaišė tarp patalų. Žvilgsnis užkliuvo už telefono. Tetruktų akimirką surinkti policijos numerį. Bet ką ji pasakytų? „Atsiprašau, į mano buto duris kažkas įžūliai beldžiasi!“ – „Ponia, ar jūs tuo tikra? Gal jums prisisapnavo?“ Ne, ji nebuvo tikra. Jai jau yra tekę kažką panašaus sapnuoti... Gal ir dabar – ji visą tą laiką miegojo bei ką tik pabudo?
Vis dėlto moteris prisitraukė arčiau telefono aparatą, kiek tik leido trumpas laidas, pasiruošusi skambinti, šauktis pagalbos, jei vėl išgirstų beldimą į duris.
 
 ***

Rytą pabudusi, Audronė ilgai nesikėlė iš lovos. Vis mąstė apie praėjusią naktį, svarstė, ar nepasidalinus su vyru savo išgyvenimais. Pašaliniam galbūt pasirodytų keista vengti kalbėti apie tokius iš pažiūros nekaltus dalykus. Tačiau viskas čia susiklostė kiek sudėtingiau.
Vakarykštis įvykis buvo keistai panašus į vaikystėje persekiojusius sapnus. Juose kažkas belsdavo į duris, krutindavo rankeną, braudavosi vidun. Durys galiausiai išvirsdavo ir koridoriumi nutįsdavo šešėlis, mažosios Audronytės siekdavo tamsos ranka. Net ji pati, dabar prisimindama vakar naktį, kada jau visi įspūdžiai apiblukę, negalėjo būti tikra, ar tai, ką teko patirti, buvo realu, ar vis dėlto seno vaikystės baugintojo sugrįžimas. Kažin, ar Audronės pasakojimas atsilaikys prieš Rimanto akmeninį skepticizmą...
Rimantas savo ruožtu turėjo pagrindo rimtai nežiūrėti į žmonos „naktinį nuotykį“. Tiesą sakant, pastaraisiais metais visokie košmarai nebuvo naujiena šiuose namuose. Kaip tik dėl jų, anksčiau harmoningas Rimanto ir Audronės Slunkių vedybinis gyvenimas pašlijo.
 
Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, vėlyvą birželio 24-osios vakarą. Audronė ėjo koridoriumi, barškindama sklidinu kavos puodeliu bei lėkštute. Tąkart ji suklupo ištikta insulto.
Visa laimė, kad Rimantas tuomet buvo netoliese. Išgirdęs dūžtantį porcelianą jis tuoj atskubėjo į pagalbą. Nepasimetė radęs žmoną verdančios kavos klane – sugriebęs rankomis, nunešė tiesiai į ligoninę.
– Jums labai pasisekė, kad gyvenate kitapus gatvės, – sakė tada chirurgas, pasirodęs po kelias valandas trukusios operacijos. – Kraujagyslė neplyšo, krešulį pavyko saugiai pašalinti, smegenys didelės žalos nepatyrė. Manau, šįkart jūsų žmona išsisuks su minimaliomis pasekmėmis.
Taip ir buvo. Audronė greitai atsistojo ant kojų ir sugrįžo į įprastą gyvenimą, be jokių akivaizdžių trūkumų. Tiesa, netrukus ėmė reikštis „minimalios pasekmės“: košmariški sapnai. Beveik kasnakt ji pašokdavo lovoje, išgąsdindama vyrą. Visa apšlakstyta šaltu prakaitu, dejuodama sėdėdavo, kol apsiprasdavo sapnavusi blogą sapną. Rimantui teko sunkus išbandymas ilgai ir kantriai guosti žmoną po kiekvieno tokio pabudimo.
Gydytojas Audronei išrašė vaistų. „Vieną tabletę prieš miegą, užgeriant pilna stikline vandens“, –liepė jis. Ir vaistai tikrai padėjo – ilgainiui Audronė liovėsi sapnavusi košmarus.
Tačiau jie turėjo ir šalutinį poveikį. Bėgant laikui, moteriškė pastebėjo, kaip sunkiai sekasi susitelkti pamėgtoje vakarinėje veikloje: tai ji nesuvokdavo knygos turinio, net perskaičiusi pastraipą keliskart, tai, pradėjusi megzti kojinę, užbaigdavo šaliką... Ypač nesisekė kūrybinė veikla. Audronė širdyje buvo poetė ir kiekvieną vakarą, prieš guldama, rašydavo eiles, kurias vėliau skelbdavo kažkokioje internetinėje svetainėje „Žaliažolė“. Pradėjus vartoti vaistus, jos eilės ėmė prastėti, o svetainės skaitytojai vis nepalankiau atsiliepdavo jos kūrybos atžvilgiu.
Taigi, galima bent iš dalies suprasti, kodėl Audronė retkarčiais „pamiršdavo“ išgerti tabletes. Ir iš tiesų, pradžioje šitaip atsitikdavo tarsi netyčia. Betgi greitai tapo rutina – galiausiai Audronė begerdavo vaistus tik kas keletą dienų.
Rimantas buvo nepatenkintas tokiu žmonos elgesiu, tačiau ilgą laiką nutylėdavo. Viskas pasikeitė, kai sugrįžo Audronės košmarai. Naktims vėl ėmus darytis neramioms, jis ėmė atvirai reikšti savo nepasitenkinimą, grasino paskambinsiąs ir apie jos išdaigas pasakysiąs gydytojui; vieną naktį staiga persikėlė miegoti į svetainę („Jei tau taip patinka, tai pati viena ir niurkykis su savo tais sapnais!“). Virš sutuoktinių galvų pakibo baugus žodis – „skyrybos“.
 
Visgi jau dvi savaites Audronė klusniai geria vaistus. Įtampa tarp sutuoktinių pamažu slūgo, vyras jau nebebuvo toks atšiaurus. Ir šitos aplinkybės paakinta, ji galų gale nusprendė jam išsitarti. Po rytinio serialo, vos įžengusi virtuvėn, kaip ir aną lemtingą vakarą barškindama kavos puodeliu, taip ir padarė – išklojo viską, kas dėjosi naktį.
Rimantas slėpė veidą už laikraščio. Iš už jo girdėjosi šakutės, gnaibančios kiaušinienės gabalėlius, barškėjimas. Šalia, ant stalo, garavo didžiulis juodos arbatos puodelis. Jis ne iškart parodė išgirdęs žmonos nerimą. Tik po minutėlės lėtai padėjo laikraštį, gurkštelėjo arbatos ir paklausė:
– Tu tikra, kad nesusapnavai?
Įsivaizduodama šį pokalbį, kaip tik tokio klausimo Audronė pirmiausia ir tikėjosi, taigi, manė esanti pasiruošusi jį atremti. Ir vis tik, žvelgdama į tuos susivėlusius, žilus plaukus ir vešlius antakius, tą nepatikliai surauktą kaktą, bulvės formos nosį bei paniekinančiai pražiotą burną, ji pasijuto kvailai.
– Nu... taip, – pagaliau išstenėjo moteriškė, puikiai suvokdama, jog meluoja.
Rimantas susičiaupė. Kaktoje padaugėjo viena raukšle. Jis atvertė kitą laikraščio puslapį ir vėl už jo pasislėpė.
– Tai kas ten toks galėjo vaikščioti? Gal Davatkienės katinas? – dar paklausė tarsi pašiepdamas.
– Juk sakiau, kad kažkodėl nedegė šviesa laiptinėj, – sudrebėjo balsu Audronė, ignoruodama pastabą apie kaimynės katiną, – nieko tikro nemačiau. Bet ten kažkas buvo. Kažkas stovėjo prie laiptų.
– O tai kaip čia atsitiko, kad manęs tas beldimas nepažadino, nors aš miegojau daug arčiau durų?
– Tu visada kietai miegi...
Vyras atsiduso.
– Kodėl sapnai visada būna tokie komplikuoti? Tai šviesa nedega. Tai beldžias kažkas vidurnakty. Kitą kartą atidaryk tas duris ir viskas bus aišku – tas daiktas, kad ir kas jis būtų, tave praris, o tada tu pabusi.
Sulankstęs laikraštį, jis staiga pakilo ir išsliūkino iš virtuvės.
– Tai nebuvo sapnas! – norėjo surikti jam pavymui Audronė. Bet nesuriko, nes pati nebuvo tuo tikra.
 
 ***
 
Atėjus vakarui, ji išgėrė savo tabletes ir jau ruošėsi gulti. Buvo susitaikiusi su vyro nepasitikėjimu ir pati beveik įtikėjo, kad viską susapnavo. Galiausiai, jai nustojo visa tai rūpėti. Jei Rimantas teisus, problemą išspręs vaistai. O jei tiesa bus jos pusėje...
Šitaip mintydama, Audronė ne iškart pajuto atsidūrusi tvirtame vyro glėbyje.
– Laiptinės apšvietimo lemputė buvo perdegusi, – iškvėpė jis, dvelktelėdamas česnakais. -–Pakeičiau nauja. Dabar niekas patamsiuos neslankios.
Audronė sulaikė kvapą. Ne vien dėl to, kad žinia apie perdegusią lemputę bent kiek paremia jos ankstesnę nuostatą, jog praeitos nakties įvykiai buvo tikri...
– Atsiprašau, kad šįryt buvau toks šiurkštus, – vėl prašneko Rimantas.
Audronė norėjo kažką pasakyti, kad ant jo nepyksta ar panašiai, bet jai pritrūko oro.
Tą vakarą, po ilgos pertraukos, jie vėl užmigo kartu.
 
***
 
Audronę pažadino laiptinės šviesa. Ji tai įsižiebdavo, tai vėl užgesdavo, ir kaskart pro langelį virš durų plačiai krisdavo į koridorių. Audronė atsisėdo lovoje. Pasijuto rami, pamačiusi šalimais susivėlusį vyro pakaušį. Galėtų uždaryti miegamojo duris, kad mirkčiojanti šviesa nespigintų į akis. ir toliau sau miegoti. Bet smalsumas, noras sužinoti, kas ten bastosi po laiptinę („Gal Davatkienės katinas?“), ėmė viršų.
Audronė išsiropštė iš lovos, nuslinko koridoriumi. Priėjusi duris pažvelgė pro akutę. Ir net sudrebėjo pamačiusi žmogaus siluetą, susirietusį kamputyje, prie laiptų. Jo stovėta kaip tik toje vietoje, kur šešėlis tūnojo praeitą naktį.
(„Tu tikra, kad nesusapnavai?“)
Šįkart ji buvo įsitikinusi, jog nesapnuoja. Išsiilgtas Rimanto artumas, kaip reta aiškus protas liudijo apie tvirtą realybės pagrindą po jos kojomis.
Šviesa užgeso, bet tuoj pat vėl įsižiebė. Dabar paslaptingasis siluetas juodavo vidur laiptų, kol, dar kartą sumirksėjus šviesai, atsidūrė laiptų apačioje.
Audronė ilgokai stovėjo prie durų gniaužydama rankas ir svarstydama įvairias galimybes, kaip čia pasielgus. Be abejonės, protingiausia būtų numoti ranka į tą keistuolį ir toliau ramiai miegoti. Prieš atsigulant dar galima pažadinti Rimantą, net iškviesti policiją – tegul sau aiškinasi!
Tačiau ji negrįžo į miegamąjį. Nepakėlė ragelio ir nesurinko policijos numerio. Puikiai suvokdama, kad elgiasi be galo kvailai, Audronė įsispyrė guminėmis šlepetėmis, tvirčiau paveržė chalato diržą ir, vildamasi nepažadinti vyro, tyliai atrakino bei atidarė duris. Žengdama laiptinės grindiniu, vis mėgino įtikinti save apsisukti ir žygiuoti atgalios, bet kažkas, nirtulingai kirbantis moteriškės viduje, neleido. Ne, tai nebuvo vien tik vaikiškas smalsumas, kartą pagaunantis ir nenorintis paleisti visko iki galo neiššniukštinėjus. Buvo dar kai kas. Tas žodis mirgėjo jos galvoje kaip įmantri reklaminė iškaba. Kerštas.
(„Kitą kartą atidaryk tas duris ir viskas bus aišku“)
– Jei jau taip sakai, mielasis, – sušnibždėjo Audronė priėjusi laiptus. Ji vėl pamatė žmogystą, tebetūnančią apačioje. Nors nematė paslaptingojo veido, gi buvo tikra, kad tas žiūri tiesiai į ją. Akimirką taip ir žvelgė kitas į kitą, kol siluetas pakėlė kažkokią keistai vizgančią galūnę, ar tai uodegą, o gal liežuvį, tik iš tolo panašią į ranką, ir pamojavo, tarsi kviesdamas sekti iš paskos.
Suintriguota, galutinai atmetusi bet kokius svyravimus, ji atsiliepė į kvietimą, nužengdama laiptais. O žmogysta stovėjo ir laukė, nors atstumas tarp jų niekaip netirpo. Audronė greitai pasiekė pirmąjį aukštą, galiausiai išbėgo į gatvę. Bet siluetas buvo nepasiekiamas, kaip rūkas vėsų rytą.
 
Ant kupino šiukšlių konteinerio pūpsojo juodas katinas. Jo gelsvos akys plačiai atsimerkė, galva smalsiai pakilo, kai gatvėn įlėkė susivėlusi, už chalato skvernų kliuvinėjanti moteriškė. Ji stabteli praleisdama sunkvežimį. Tada vėl skuba, nekantriai tiesdama rankas į kitą gatvės pusę, tarytum ten jos lauktų sūnus, ką tik grįžęs iš karo. Staiga moteriškė trumpai suspiegia ir prasmenga skradžiai žemę, lyg jos nė nebūtų buvę.
Įdėmiai stebėjęs keistosios moteries naktinį pasivaikščiojimą, katinas paniekinamai supurškia ir, liuoktelėjęs nuo konteinerio, nutapnoja savo keliu. Ne tokios pabaigos jis tikėjosi.
 
***
Virtuvėlėje, prie languota staltiese uždengto stalo, sėdėjo ponia Davatkienė – stambi, paniurusi pensininkė išretėjusiais garbanotais plaukais. Jau gerą valandą plepėjo telefonu su seserimi, domėjosi svetimų žmonių reikalais.
– O! Vos nepamiršau! – nugriaudėjo šaižus Davatkienės balsas, - pas mus, žinai, bus kažkas pavogęs kanalizacijos šulinio dangtį. Va, kaimynka naktį po gatvę vaikštinėdama įkrito ir užsimušė!
Telefono ragelyje pasigirdo nepatiklus burbuliavimas.
– Kaip tai kokia kaimynka?! Taigi Audronė Slunkienė, ta silpnaprotė. Amžinai jai kas nors vaidenasi. Tai ir nusibaigė, vargšelė...
 
Už pageltusių virtuvės užuolaidų juodavo sutemos, kai pensininkė šiaip ne taip atsisveikino ir susiruošė miegoti. Atsigulė jau laikrodžiui mušant antrą valandą, tačiau nespėjo nė akių sumerkti – kažkas nekantriai pabeldė į duris...
Nakties vėjas

2014-07-17 20:28:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pisha

Sukurta: 2014-09-28 15:29:44

Iškarto kyla priešprieša moteriškės mąstyme. Kodėl nenusistebėta, kad vyras ramiausiai sau miega ir negirdi tokio smalsaus beldimo. Tuo pačiu, kodėl pirmiau kreiptis į policiją, o ne į vyrą (kad ir kokie ten santykiai būtų). Galiausiai atvažiavusi policija vyrą vistiek pažadintų. Bet kita vertus nežadinti vyro ją skatino daugybe kitų dalykų, tad pateisinama. 
Pasakojimas išties gyvenimiškas. Labai paitko paliestos temos apie vaistų šalutinį poveikį, negebėjimą susikaupti, kognityvinių procesų prastėjimą. Apie pasirinkimą tarp dviejų blogybių. 
Labai natūraliai aprašyti žmonių santykiai, jų bangavimas. 
Pabaiga (kad įkrito į šulinį) nustebino. Netikėta, bet gerai. O dėl to, kad paskui kita kaimynė tą beldimą girdėjo gal reikėjo net nerašyti, tada liktų pabaigoje toks klaustukas - ar vistik čia kažkas buvo, ar tai moteriškei tiesiog protas pavažiavo. 
Bendrai, patiko. Ir man kaip tik neatrodo per daug aprašyta apie tuos santykius, nes tuomet istorija tama realesnė. 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-07-18 19:54:37

gan įdomiai skaitosi, nors trūkumėlių turi

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-07-17 22:07:51

Sena dvasių, susikeitusių realybių tema bent jau man įdomi visada. Bet rašant, manyčiau, reikia labiau atsirinkti. Čia buvo per daug smulkinimo dėstant apie vyro ir žmonos santykius. Moters būsenos svarbios, bet parodyti galima glausčiau, atmetant tą patį per tą patį. Kai kur to yra.
Radau keistų išsireiškimų. Pvz., atsibunda apšalkstyta prakaitu > ar tai tas kažkas apšlakstė? Arba įsispyrė guminėmis šlepetėmis > įsispyrė į ką. Reikėtų peržiūrėti. Skyrybą pataisiau.
O į pabaigą jau ir gerai.