Mano alpėse guldama saulė
Savo sruogas po pievą išlaidė
Kiekvienos jų žara apkerėta
Užsiklosiu dangum ir lig ryto

Ankstų rytą nubudinta vėjo
Prisigėriau to, ko gerti net nežadėjau,
Bet išgryninti mano mintis atskubėjo
Pilnaties šviesoje praregėjus viltis

Pyk nepykęs,
Bet mano geriausia draugė –

Temtis

Mano siela atbunda ten,
Kur ir gimsta

Naktis

Skint dėmėtam danguj
Man niekad nepabosta

Žvaigždes

Aš pamerksiu jas tavo sielos

Gelmėj

Kad šviesa nepamestų
Iš glėbio

Tavęs.