Nepamiršau numinto slenksčio prie vaikystės gryčios,
Glotnaus ten gulinčio senolio, į kurį netyčia
(Koks trumpas vaiko žingsnis!) teko koją nusimušti.
Paašarodavau... maža dar nemokėjau plūstis...
Menu, prie upės motina, – anų dienų skalbėja, –
Kaip skalbia išmirkytus drobės rankšluosčius, velėja...
Du broliai, o ir aš nesyk jau buvom šitai matę,
Tačiau skalbimą broliai buvo kiek kitaip supratę –
Po pasitaškymo vaikystės upėj ir žvejybos
Nedrįso grįžti murzini, tad ėmėsi gudrybės:
Paklojo marškinius ant kyšančios pilkos kaktos...
Pamiršę, kad guldyti skalbiant reikia ant lentos,
Dar traukė iš vandens po mažą, glotnų padėjėją...
Abu džiaugsmingai šaukė: sese, skalbiam mes, velėjam!
Sakiau: broliuk, skyles ar savo marškiniuos matai?
Skalbėjų džiaugsmas rimo... ir išblėso nelauktai.
.................................................................................
Nemindomas jau slenkstis, bet žinot vis viena rūpi –
Ant kyšančios pilkos kaktos koks laumžirgis ar tupi?