Kol radaisi iš akmens

Svarbiausia – samanėlės slenkančios paviršiumi,
daigelis prasikalęs kaip minkščiausioj dirvoje.
Šlifuoji ir šlifuoji – kietos briaunos,
vartai – į visumą nebesusideda.
Neužbaigta sfera nurieda nesulaukusi –
stalą paklibinus.
--

Tarp kiaulpienių, kur buvo mano žymės,
radau fosiliją – kažkas ją įmetė į mano sodą.
Vėl briaunos, bet jomis mes esame tokie įdomūs –
ore po trumpalaikę žiežirbą iširsta,
prigęsta noras pasišildyti.
 
Koks vikšras tavyje prisiglaudė?
Tasai – išgintas iš švelnios lapijos.
Tegu daugiau nebesiblaško – tegu ilsisi.

Savęs išvarymas, kol graužia tunelį po tunelio.
Susižinai, iš kur radais – iš kieto grumsto.
Ant jo nesusidėstė vėstantis kristalas,
ir sporos neprigijo. 
    Tiktai išgraužos – – – sunyko padaras.
jotvingė

2014-06-24 12:26:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): jane doe

Sukurta: 2014-07-04 10:02:20

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-06-24 21:39:36

Kai kur suabejojau dėl skyrybos, bet gal ji kaip tik tokia būtina.
Abejoju, ar viską iki galo supratau, bet erdvės minčiai daug, tuo ir gerai. Norisi gilintis.