Vasarvidžio puota, arba pentinuoto giedoriaus pergalė

Kažkuriame Lietuvos raiste —
vasarvidžio puota.
Vos slysteli pušų viršūnėmis
paskutinis spindulys,
apyžlibė tamsa,
mėnulio pilnatis
iš pabalių sušaukia
laumes ir kipšus,
kitus veikėjus suodino pasaulio.
 
Dūksta nuogos laumės
sidabruotam vandeny,
baltas lelijas raško
bernai raguoti:
ožio barzdomis,
nagais lakuotais gniaužo
stamantrias,
aistros prisirpusias krūtis.
 
Iš raisto pakraščio
kipšiukas jaunas
su seniais bando galynėtis:
ne protu, išmintimi,
suktu būdu,
o jėga beribe
nustebinti tamsos pasaulį
bando.
 
Iš pagyrūno
juokais plyšta puotos
publika marga,
nupiepusio, silpnų  kinkų raguoto:
štai liūno pakrašty, anapus,
gurvolis sulig
dūmine gryčia,
ant kupros jį užsiverski,
pančiu pririšęs, nagus suleidęs,
pakilki virš šilo melsvo,
vakarų kryptim, ūlyčios link
pasistenk nukakęs
nutildyti skambius varpus
aukštam
raudonų plytų
bažnyčios bokšte.
Atrišęs pantį,
paleiski
granito šmotą nuo kupros,
iki pamatų
sugriauki šią šventovę.
 
Lyg uodai zyzia
skaitymai šventi,
o rytmety ir vakare varpai
ir kai už dūšią nuodėmingą dzingsi,
ausyse spengia,
į pasiutimą veda,
bandydami pasaulį juodą
perkeisti į dorybingą.
 
Pasistaipęs
prieš riedulį didžiulį,
velniūkštis,
nagus suleidęs į granitą,
užsivertė jį ant kupros,
pančiu pririšo, pasišokėjęs,
stenėdamas
pakilo nuo pakrantės.
 
Žinia,
vasarvidžio naktis trumpa,
pajutęs priešaušrį
sodžiuje,
į pamatus pagalandęs pentinus,
skardžiabalsis skiauterėtasis
kad suriks kakariekū
septynis sykius,
ant gurbo stogo užplasnojęs —
Aušros pirmasis spindulys
slysteli pušų viršūnėmis:
trūksta pantis, išslydęs iš nagų
žnekteli į žemę,
švilpdamas ir su trenksmais,
granito didis šmotas
ir sykiu velniūkštis.
.
Raisto link
kiūtina apšlubęs
ir apspangęs
nelabasis,
ausis suglaudęs,
murkteli į liūno pliurzę,
išvengdamas
pašaipaus juoko
vis dar belėbaujančios
publikos margos.
 
Tarsi pergalę pajutęs,
plyšauja gaidys
ant aukšto stogo kraigo,
žmonės ritasi iš patalų saldžių,
skuba,
bildėdami kibirais,
į pakrančių ganyklas,
staiga sustingsta,
netekę žado:
lyg kalnas
riogso riedulys laukymėje šilo,
žegnojasi ir tarp savęs kužda:
nuo nelabųjų piktų pramanų
išgelbėjo gaidys —
sodžiaus sparnuočių pulko karvedys...
Ražas

2014-06-24 10:25:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-06-24 19:16:02

Negaliu sakyti, kad nauja mintis, jog šviesa nugalėjo tamsą (yra nemariosios legendos ir liaudies pasakų pėdsakas).  Bet čia dalyvauja dar ir minia, kaunasi ne tik jėgos, bet ir jų atmainos (kipšiukas tai jaunas). Gal kiek detalizuota, bet parašyta vaizdingai.

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2014-06-24 17:21:31

oi koks ilgas - neturiu kantrybės iki galo skaityti, bet pakomentuosiu - statistika bus didesnė...

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2014-06-24 11:19:24

gal tiktų vaikams