Sustingęs laikmetis


 
Įsidūko vandenys ir vėjas,
šventraščius ant smėlio rašo,
mažą pajūrio pušelę,
tarsi viksvą,
ligi žemės lanksto.
 
Vakarėja.
Takeliu per kopas
po audros
randus šventraščio skaitau:
mažą Baltijos dievaitį,
ašarą sustingusią
tarp dumblių surandu.
 
Kranto atmintis gili
šneka bežode
lobius atveria,
smėliu ir plėnimis palaidotus:
gėlūs vandenys,
šviesmečiais nutolę,
tarsi Nojaus arką,
plukdė į marias
pušelių kranto gėlą.
 
Rudens lygiadienis.
Žynys šarmotas, baltu apdaru 
ant alkos
į šventą ugnį beria
pušų sustingusių sakų smiltis,
tardamas:
„Praamžiau,
dėkojame už išmintį suteiktą,
maldaudami vėl jos.
Išmintingi tapę, būsime laimingi.
Toks didis noras mūs.“
Ražas

2014-06-23 10:54:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-07-08 10:31:14

Kol kas man šis įdomiausias

Vartotojas (-a): jane doe

Sukurta: 2014-07-04 09:35:59

skamba tarsi padūmojimas sėdint ant piliakalnio. įdomu, tačiau juntamas savotiškas kūrinio įsakmumas, griežtumas.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-06-23 19:22:44

Gintarinė atmintis...
smėliu ir plėnimis palaidotus > man atrodo, palaidotus smėlio ir plėnių; užneštus (= užpiltus) smėliu ir plėnimis
Kranto atmintis gili, vandenys gėli (vanduo gėlas), toliau pušelių gėla... – gal netyčinės, bet sąsajos...
Ne viskas tobula, bet kūrinio idėja labai įdomi.