Gulėjau. Sėdėjau. Stovėjau. Ėjau.
Į pačią Esmę įbridęs buvau.
Bet joje labai stipriai sukaitau
Ir turėjau pasišalint kuo greičiau.
Esme, kodėl tokia tu kaitri, 
Kad tavęs perbrist negali visi?
Tave įveikę visažiniais taptų,
Viską šiame pasaulyje suprastų! 
Bet karštos versmės degina
Ir žmogų baisiai stebina, 
Kad negali įveikti tavojo upelio, 
Vos siekiančio kelius,
Kad vis karštėja gylis sraunus.
Išeini iš srovės nuplikytom kojom, 
Jokiais būdais nepateksi rojun, 
Kuris kitame krante yra! 
---
Pasaulis blogas nėra, bet dažnai
Bandyti tvirtybę nori,
Kad pajustų žmogus
Tikro ir nesuvaidinto
Gyvenimo skonį.