Pražydo šakelė, tik slyvos šakelė maža,
O širdžiai ir mano akims – ji tikra visata.
Gal netgi daugiau, ši žydi ir nuostabiai kvepia,
Ne ta, kur erdvės begalybėje slepias.
 
Palenksiu, priglausiu, padvelks šiluma,
Be manęs dar lankys gal bitutė raina,
Leisis vakaro saulė, ryte vėl tekės,
Apsipylę žiedais liaunos šakos žydės.
 
Nereikia didybės, ryškiausių spalvų,
Ir mažytis žiedelis gali būti gražu,
Jeigu jis dėl tavęs, jeigu jis prie tavęs
Į akimirką laimės, kaip už rankos nuves.