Trumpa akimirka ilgos dienos
pakužda tau į ausį – žadink mintį –
ji greit užmigs ir amžinai miegos –
gyvenimo ritmo nebepajausi?
Gal gerai – taip turėtų būti –
tu ilsėsies sielos ramybėj –
nesusidauši prasilenkdama į kliūtį –
pasiliksi kuklioj būtyje savoj.                            
Juk Ir dabar esi nykioj tyloj,
tik gyvenimas įsikibęs dar tampo ir
laiko nustumta blausioj dauboj,
o tu nebepagauni norimo tempo.
Į viršų iškilti atimti laiptai –
esi lyg paukštis, besiblaškantis narve,
danguje mirksinčias žvaigždes skaitai,
nepamatuotai be gailesčio teisi save.
Deja, pasilikai už laikmečio ribos,
nes negali paklusti gyvenimo ritmui,
tebeieškai neužpildytos dėmės baltos –
pagaliau kur tas šapelis įsikibimui?