Dūzgiantis klevas

Nuo ryto ankstaus dūzgia klevo žiedynuose
Nektaro laižytojų alkstantis spiečius,
O grumstas pakirdęs daigelį vadina
Pabusti, išsprūsti, bujoti, klestėti.

Suglamžyto lapo tik būsima vėliava
Į erdvę vėjuotą šilkų klostę iškelia.
Trumpėja ir traukiasi tamsūs šešėliai
Tokie reikalingi dulkėtoj šalikelėj,

Bet spindulio strėlės jei pakerta kojas,
Kažin, ar pataikai į judančių ritmą?
Ilgai prie atgulusio nieks nerypuoja -
Netenka jei vieno, ištraukia greit kitą.

Užtruksi - aptrauks tarsi akmenį samana,
Klibėk pavaitodamas - ginkis pelėsių.
Tas žydintis klevas ar sapnas, ar pramanas?
Dar eisiu minutę po juo pastovėsiu,

Kad mano svajonės kaip dūzgiantis spiečius
Pažadintų dar tebesnaudžiantį kraują.
Girdi? Tai gyvenimas stverti jį kviečia,
Atkišęs kaip lobį pavasarį naują...
Nijolena

2014-04-23 09:10:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-04-23 21:49:35

Optimistinis. Energingas. Pavasariškas.

Vartotojas (-a): Laimužė

Sukurta: 2014-04-23 19:24:19

Tas žydintis klevas ar sapnas, ar pramanas?
Dar eisiu minutę po juo pastovėsiu...    taip tikra ir gyva. Visi jūsų eilėraščiai gyvi ir unikalūs.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-04-23 12:09:00

tikrai toks tas naujas pavasaris

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2014-04-23 11:18:10

Tas žydintis klevas... Rodos, kaip tik šiai dienai tinkančios puikios eilės.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2014-04-23 10:21:50

Labai jautriai "nudūzgė", ypač pabaiga

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-04-23 10:19:01

Visas eilėraštis - kaip nuoširdus palinkėjimas, sujaudino iki ašarų, todėl glaudžiu jį prie širdies ir į atmintį. Ačiū.