Viltis už tikrovės

Paliko Jis mane vieną,
Prieš pasaulį nuogą.
Pliką, basą vieną dieną,
Kai paukšteliai suokė...


Su stryku per širdį
Griežė vėjas diapazoną.
Čia teikdamas man viltį,
Čia liepdamas sugrįžti į tikrovę.

Palikta nuoga stovėjau
Ant siauro kelio krašto.
O taip sutikt Jį vėl norėjau,
Nors kraštelį mažo lašo.


Akyse migla dar stovi,
Kaip Jis ėjo, ėjo... ir nuėjo!
O diena, naktis vis vogė
Viltį griežiant vėjui...


2011
Orinta

2014-04-22 16:58:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-04-23 12:13:30

viltis griažaint vėjui..gražu

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2014-04-23 10:32:43

Tikrai - yra kažkas tokio nebanalaus...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-04-22 22:18:01

Kaip moksleivės, kaip rašytą prieš tris metus, galiu tik pagirti.