Širdgėla

Mano meilė atėjus nurūko,
Žaizdą gilią širdyje palikus.
Gabalėlis manęs atitrūko,
Miegas, valgis, svajonės pakriko.

Plėšia širdį man jausmas nemielas,
Sūrios ašaros teka per skruostą.
Atsiskyrė turbūt mano siela,
Susikrovė kitur savo sostą.

Kam mylėjau, kam leidau apgauti,
Kam aš meile aklai patikėjau.
Savo kūno daviau paragauti,
Širdį perskėlus pusę įdėjau.

Gal daugiau niekada nepamilsiu,
Niekada, niekada nemylėsiu.
Savo aimaną šitą išgirdus,
Nesakysiu myliu, patylėsiu.

Išsityčiojo kvailas likimas,
Savo meile mane apdalinęs.
Mano balsas tylus ir prikimęs,
Muša valandos jau paskutinės.

Išeinu ir atgal nebegrįšiu,
Nėra meilės tik laukas ten plynas.
Žiūriu tiesiai pro atvirą plyšį,
Kur sustingęs niūrus vienuolynas...

2006/08/21
Irma

2006-09-07 02:33:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-09-07 23:17:39

ateis su pavasariu nauja meilė...neliūdėk...

Vartotojas (-a): mundus

Sukurta: 2006-09-07 09:44:54

jo meilė, buvo meilė bus meilė vari į rugius, o rugiuose negerai... jausmingas iškentėtas, nuo dūšios, gerai kai šiais laikais žmonės išdrįsta mylėti...