Paskutinė diena

Kaip daužos bangos naktį šią vėjuotą
Ir neša smėlį tiesiai į akis.
Užpusto kopą lietaus išvagotą,
Kokia tamsi, kokia nyki naktis.

Vanduo putoja kaip šampanizuotas vynas,
O skonis jo be galo man sūrus.
Ir žolės kąsdamos į koją trinas,
Ir dumblas juodas, purvinas, bjaurus.

Apsidairau, žvelgiu į tamsų mišką,
Matau senus supuvusius medžius.
O jaunos pušys tarsi deivės naktį tviska,
Bet juk ir jos neamžinos, ir jos nudžiūs...

Pašėlę bangos vis kaskart didėja,
Jos šniokščia tartum vėjas, plėšantis bures.
Mąstau, o juk naktis įsibėgėja,
Kažin, kai grįšiu, ar atvers man kas duris?

Bet ne, aš liksiu, jūros neišduosiu,
Be galo man sunki šita naktis.
Už jūrą, jei reikės, gyvenimą aš atiduosiu,
Į ją sudėjau aš visas viltis.

Brendu į vandenį, giliai kvėpuoju,
Su kojomis ieškodama gilios duobės.
Nors semia smakrą man, aš ne dejuoju,
Sudie, gyvenime, aš nebegrįšiu atgalios!!!

2006/08/14
Irma

2006-09-06 04:23:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-09-06 10:54:44

žvilgsnis herojės į gyvybės dovaną liguistas...gal čia tik poetinio efekto iškėlimas ,bet jis menkavertis,sėkmės ieškojimuose...

Vartotojas (-a): Irna Labokė

Sukurta: 2006-09-06 10:39:44

Pagal pradinį ritmą norisi kirčiuoti: "LIEtaus išvagotą" – bet juk taip negerai?
kasdamos > kąsdamos (kanda!)

Kitur rimas ir ritmika pakenčiamai :) Bet turinio prasme mažumėlę nereikalingu mazochizmu kvepia lyr. herojaus santykis su jūra, ypač paskutinė strofa...