Visi kada nors išeina

Jai išbėgant saulė dar maloniai švietė. Buvo gaivus, šiltas, vasariškas oras. Jokio vėjo, jokio plaukų plaikstymo... Ji be galo mėgo bėgioti. Jai tai buvo atgaiva, ištrūkusio paukštelio laisvės pojūtis. Tik tuomet ji galėdavo pabūti vien tik su savo mintimis. Niekieno netrukdoma. Ji bėgo, vis bėgo ir vis dar bėgo... Minčių srovė nesiliaujamai  tekėjo jos galvoje. Čia šypt, bėgdama, čia vėl susimąsto suraukdama savo tamsius antakiukus; jos  akių mėlynumas buvo paskendęs išvargusiame, juodame fone; susimąsčiusi kažką rimčiau prikąsdavo savo sultingą, rausvą, apatinę  lūpą... Bėgdama nejučiomis ji gėrė tą lengvą vasaros orą.  Paukščiai lydėjo melodingais čiauškesiais, saulė mėtė  už nugaros pušų šešėlius, o braškesys, mindžiojant nerūpestingai gulinčią vieną kitą šaką, aidėjo visame miške. Visą tai ji  jautė ir girdėjo, bet negalėjo tuo pasimėgauti... Gaila. Nes ši buvo susirūpinusi savo mintimis, kol... nepradėjo lyti. Ji atkreipė į tai dėmesį. Trumpam. Lyg tarp kitko. Ir toliau nesustodama bei susirūpinusi vis bėgo, bėgo...

Jai taip gera lieti visą savo turimą energiją, jausti tą iškrovos jausmą, spartėjantį alsavimą tyrame ore, širdies dundėjimą...  Kol (į galvą jai toptelėjo: „Ir vėl..!“) nepamatė medinės bažnyčios. Žingsniai sulėtėjo ir ji, vos gurkšnodama miško orą, bandė tyliai užeiti. Užėjus taip gera, ramu, jauku, nors ir vėsu... Ji net nepersižegnojusi,  apsunkusiomis kojomis, pavargusi nuo įtemptų minčių, šiek tiek palinkusi į priekį, greitesniu žingsniu nušlepsėjo tiesiai priešais altorių.  Prieš tai dar apžiūrėjus kryžių kelius tokiu žvilgsniu lyg: kraupu, gaila, bet... Sublizgėjo akys. Gal taip nedera, bet piktom akim, stipriai sučiaupus lūpas ir suturėdama ašaras, dirstelėjo į Viešpatį. Taip žiūrėdama ji dar  kiek pastovėjo. O vėliau dar žemiau nuleidusi pečius ir didžiulėm, išsekusiomis akimis ramiu balsu tarė:
— Dieve, tu mane užmiršai...
Ir ji parklupo kniūbsčia ant kelių, užsidengdama veidą  šaltom, išbalusiom, drebančiom ir nuo lietaus išbrinkusio rankom. Ji verkė... verkė... Jai buvo sunku kvėpuoti:
— Na, kodėl? Ir vėl tas... kodėl... Brangus... Dieve...
Nebepratarė daugiau nieko. Tik drebindama lūpas verkė. Parklupusi, apsikabinusi kelius, priešais altorių. Už nugaros patyliukais stovėjo kunigas. Jis nedarė nieko. Tik stovėjo ir mėgindamas ją suprasti, nustebusiom akim stebėjo. Tuoj tuoj, atrodė, ims ir uždės jai ranką ant peties, bet susiturėjo. Norėjo ją paguosti, galbūt išmintingai patarti, bet jis tik kurį laiką pastovėjo ir palikęs ją vieną su Dievu išėjo.  Matyt, norėjo, jog jiedu patys išsiaiškintų. O ši, tik tik kunigėliui palikus salę, dar truputėlį susipynusi rankas, palingavo, persižegnojo ir sukaupusi paskutines jėgas išėjo. Prieš tai pašnabždėjusi tą, rodos, paprastą, bet skambų „ačiū'“.
Bažnyčia liko tuščia.
 
2014 03 24

 
Orinta

2014-03-26 14:15:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-03-26 15:09:58

Bandyta užgriebti asmens vidinio gyvenimo virsmus, bet... Išorinį jaunystės lengvumą sultingos lūpos ar minčių srovės dalinai iliustruoja, bet traškančios šakos nieko neduoda. Kritimas prieš altorių sudramatintas. Ir kodėl kunigas turėtų būti nustebęs? Jis, man atrodo, matęs dar ne to.
Visa tai būti gali, bet parašyti įtaigiai nelengva. Čia daugiau kūrinio kryptis, apmatai.
Ir stilių reikėtų gerokai tvarkyti.