Gyvenimas be galo trumpas
Ir trūksta lyg plona gija.
Ateis senatvė tuoj pakumpus,
Atrodo, nematai...
Deja,
Pirštu į tavo plikę bakstels,
Į paširdžius veikiau įspirs.
Na, ar seniai basi mes lakstėm?
Vaikystės juokas nenutils,
Per sapną grįš, prisiminimuos...
Kokia laiminga praeitis!
Seneli, ko toks liūdnas rymai?
Vėl knygos puslapį verti,
Skaitai anūkams apie pilį,
Ten amžiais dega žiburiai...
................................................
Ir nežinai – vaikystė mirė
Ar tu vaikystėje mirei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2014-05-17 11:52:16
Toks tas gyvenimas...o jūs jausmingai mokat jį parodyt.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2014-04-14 17:24:21
Žiauriai geras :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-03-28 00:17:53
Liuks! Ateitį buri... :))))))
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-27 21:37:18
Man patiko, trumpai, bet išsamiai...taip ir nekitaip...ypač pabaigos eilutės
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-03-26 16:44:22
labai taikliai
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-03-26 09:50:35
Ir nereikia to atsakymo - gyvenkim, kol nesuvaikėjom...
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2014-03-26 09:11:41
Da išeisim ant žolės,
o tada, kaip vaikystėje,
pabaliais, pabaliais...