Glamonė

Švelniai brauko kalvas tumulai pasklidi debesynų,
Šnekas vėjy pirmi palaidi atlapi žirginiai,
O giesmė pašaliuos išsinerti iš odos mokina –
Jeigu gyvas esi, kaip akmuo nekėpsosi ramiai,
Nes išbrinkę lukštai nebesuturi pumpuro syvų,
Sukrutėjo raiste net įjuodusi viksvos šaknis.
Balzganais paryčiais išsirėkusios gervės užkimo.
Šuoras drungno lietaus – ir pilkumas peizažo išnyks.
Apsimesk, jog staiga žalią gelumbę žemė išaudė – 
Tarsi tu nematei, kaip ją švelniai jaukino dangus.
Nuo glamonės kieno atsibus tebesnaudžiantis kraujas?
Žvilgsnis vienas – ir tu panorėsi kaip ūglis ištrūkt.
Dieve, duok visą šėlą nors kartą patirti,
Duok sudygus žydėt ir nokinti sultingus vaisius.
Išeini už savęs – reiškia, nugali žiemą ir mirtį.
Vėl žiūri ir svaigsti, kai kalvas švelniai glosto dangus.
Nijolena

2014-03-24 16:16:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2014-03-25 13:48:02

Pavasario glamonės... Svaigstam nuo jų ir nuo jūsų eilių...

Vartotojas (-a): Laimužė

Sukurta: 2014-03-24 20:55:12

super! skaitau ir svaigstu :)

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-03-24 20:25:19

Taip gimsta pavasaris :)

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-03-24 17:07:23

Tiesiog dainuojantuis nuostabus pavasaris