Kiek aistros ant aštrių ašmenų!
Nusivylusio tau juk nereikia.
Gal todėl aš šiandien gyvenu,
Nors likimą ne kartą prakeikiau.
 
Gal todėl tartum paukščiais skrendu
Savo žodžiais į tavąją būtį –
Nuo saldumo nebūna kartu
Ir lašų neskaičiuoji per liūtį.
 
O tamsiais nebyliais vakarais
Krenta žvaigždės ant uždaro lango.
Ir kas kartą bijau – nepareis
Ta, kurią aš nešiočiau ant rankų.
 
Ir kas rytą nustebęs  – grįžai...
Teka saulė, kad vėlei užgestų..?
Man dienos – per mažai. Per mažai
Ką liečiau ir galbūt dar paliesčiau.
 
Tad užgyk manyje lyg žaizda,
Įsigerk, kaip pavasarį sniegas –
Aš nenoriu išgirst: „Niekada...“
Mylimi niekada nepalieka.