jis turi pasaulį ir gali jį kurt vis iš naujo
daugiau mažiau gražų bet niekad ne baisų
būna parodo kitiems bet žmonės iš kūno ir kraujo
todėl atsistojęs prie durų sakai gal jau eisiu.
 
gal neik
nors nieko nelauki bet ant tavo peties
paukščiai suko lizdus ir pilys stovėjo
ir fėjos – dabar banalu – įtikėjai stotelėj ar ties
apsaugok kai zylės žingsniu vienatvė artėja
 
šalin
per tave nekantrauju nakties o paskui
kai sutemų akys neatlaikiusios ryto
užsimerks pasipils – štai lėktuvai gabena svetur
tavo rojų kuriame angelai užsimiršta
 
tik per juos
troleibusas ir vėl per anksti aš žinau
kad jie trauko laidus ir krečia išdaigas
atsibusk filmas baigsis greit baigsis tuojau
žvakių dantys ant stalo tikrovę apkandžios
 
tu šešėliais
stogais atėjai ir atleisk užtikau –
himną rašei kada ūkė pelėdos
hegzãmetras jambas – ką manai kas geriau
lyg Mickevičius eitų. rašyčiau spondėju