*

jis turi pasaulį ir gali jį kurt vis iš naujo
daugiau mažiau gražų bet niekad ne baisų
būna parodo kitiems bet žmonės iš kūno ir kraujo
todėl atsistojęs prie durų sakai gal jau eisiu.
 
gal neik
nors nieko nelauki bet ant tavo peties
paukščiai suko lizdus ir pilys stovėjo
ir fėjos – dabar banalu – įtikėjai stotelėj ar ties
apsaugok kai zylės žingsniu vienatvė artėja
 
šalin
per tave nekantrauju nakties o paskui
kai sutemų akys neatlaikiusios ryto
užsimerks pasipils – štai lėktuvai gabena svetur
tavo rojų kuriame angelai užsimiršta
 
tik per juos
troleibusas ir vėl per anksti aš žinau
kad jie trauko laidus ir krečia išdaigas
atsibusk filmas baigsis greit baigsis tuojau
žvakių dantys ant stalo tikrovę apkandžios
 
tu šešėliais
stogais atėjai ir atleisk užtikau –
himną rašei kada ūkė pelėdos
hegzãmetras jambas – ką manai kas geriau
lyg Mickevičius eitų. rašyčiau spondėju
nenumeruojant

2014-02-19 23:19:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-02-20 16:01:40

Kas gi tas minčių svečias, iškeliaujantis brėkštant? Skaičiau ne vieną kartą, bet visgi likau prie vizijos, kad tai kūryba. Ne dėl paskutinių eilučių, o dėl pirmųjų ir dėl minčių plaukiojimo erdvėmis (gal neik, šalin, tik per juos, tu šešėliais / stogais) bei aprėpties (paukščiai, lizdai, fėjos, lėktuvai, troleibusai, žvakės – bendrieji poetinio susikalbėjimo simboliai).

Vartotojas (-a): miaumiau

Sukurta: 2014-02-20 15:43:23

Poetava proza, dedikuota kaip ir, "kaip ir kinietišku šriftu"galvai, bet pulsas poetavas, daug žodelyčių, net žodyno paskutiniam posmui kaip ir vyžotam reikėtu.