Viengungio našta

Santrauka:
Pelėsiais kiek aptraukta humoreska
      Sunku vienam. Nėra su kuo pabendrauti, nebent su žąsies plunksnų pagalve prieš miegą. Nes esu vienas kaip pirštas. Ką ten pirštas! Juk net ir jie – po penkis krūvoj. O kai kartais draugėn susispaudžia, tai taip su svetima nosimi pabendrauja, kad nors kraujinius vėdarus kepk! Tiesa, vyrai turi dar vieną – atsiskyrėlį, tačiau apie jį bevelija nutylėti, kadangi  muštynėse jo ne tik į darbą nepaleisi, bet dar turi netgi saugoti. O aš tylėti negaliu, nes kaip tik ir esu  to nelemto piršto prototipas, niekaip nesugebantis susiporuoti.  Ilgokai bei kankinančiai mąsčiau, kaipgi šitos viengungiškos naštos atsikratyti. „Eureka!” – netikėtai šovė į galvą mintis, pavarčius vieną pažinčių leidinį. Nedelsdamas sufantazavau visoms tinkantį standartinį laišką ir ėmiau laukti, kas užkibs.
  Praslinkus kuriam laikui, gavau iškart tris atsakymus. Pirmoji moteriškaitė prisipažino beesanti labai išranki – vien todėl, kad jai viskas krenta „iš rankų“. Antroji išsidavė be proto mylinti savo kalytę Skrajūnę, dėl kurios galėtų kristi netgi po traktoriaus vikšrais. Žinoma, jei tik prireiktų, kas, jos nuomone, nėra realu.  Na, o trečioji panoro išvysti nuotraukoje įamžintą mano „slyvą”, kadangi ji labai neapkenčianti „sutinakių“. Ilgai aiškinausi pastarojo žodžio prasmę. Išsyk pagalvojau apie sutenerius, paskui perkračiau visų žinomų graikų pavardes, kol galop supratau, jog „sutinakiai“ – tai paprasčiausi prasigėrėliai sutinusiomis akimis. Kad taip nebegalvotų, nutariau išpildyti jos norą ir, įsistatęs tarp akių vokų degtukus, atsibelsti į svečius.
   Kulka nušoviau į monumentinę (o gal momentinę – kas dabar besupaisys?) fotografiją ir „įsirėminau“. Grįždamas sutikau seną draugą, prieš kurį neįstengiau susilaikyti nepademonstravęs savo šviežiai iškeptos bučiuoklės. „Kuom ne Apolonas?“ – pasididžiuodamas paklausiau. Draugas tik kažko giliai atsiduso (gal, sakau, astmininkas?), sukaukė vilku (gal, sakau, Drakula?), kol galop mane be galo nudžiugino, pareiškęs, jog prieš tokią nuotrauką nublanktų netgi žinomiausias rusų pasakų herojus Kastytis Nemirtingasis, ar kaip jį ten?..
   Šitaip morališkai paskatintas ir dvasiškai įkvėptas, savo fizionomijas išsiunčiau iškart visoms. Neįsivaizduoju, ką galėjo pridirbti fotografas, tačiau iš gautų atsakymų supratau, jog draugo liaupsės mano atžvilgiu buvo pernelyg optimistinės. Ir štai kodėl.
   Pirmoji naujoji nepažįstamoji pažėrė kaltinimus, esą aš – pernelyg neišsiauklėjęs tipas, jei paveiksluojantis nenusiimu dujokaukės. Kita irgi ne mažiau įsiuto ant mano „vaflinės“ – pasirodo, jos kalytė Skrajūnė  (kad ją kur perkūnai!)  vos tik nuotraukoje išvydusi šitokį  Zmej-Gorinyčių iš rusų pasakų  visomis keturiomis nėrė pro langą. Su visais stiklais. Beje, dėl pasekmių, tarp mūsų šnekant, kalta pati nerūpestinga šeimininkė – galėjo juk tarpulangėse įmontuoti grotas ar bent jau gyvenimui pasirinkti tikrai ne devintąjį aukštą. Tuomet netektų savo numylėtinės nuo šaligatvio nukrapštyti šaukštu... O štai trečioji pupytė atsakė itin lyriškai. Štai ką ji brūkštelėjo: „Įdėmiai išstudijavau Tamstos siurrealistinį atvaizdą, vargais negalais atskyrusi jo viršų nuo apačios.  Bet tada labai pasigailėjau, kad negimiau akla. Užtat širdingai dėkoju, jog man sutaupysite marias laiko – nebereikės valandų valandas per dieną kiurksoti prie savo prieš pusę amžiaus pirkto pedalais minamo televizoriaus, peržiūrint ypač pamėgtus siaubo filmus. Užteks vien tik atskleisti nuotraukų albumą, o jau tada palaimingai nualpti“.
   Tai šit kaip. Dabar samprotauju, kaip elgtis toliau. Pirmajai ketinu sumeluoti, jog nuotrauka daryta karnavale, kur aš pelniau pirmąjį prizą, suvaidinęs King Kongą.  Antrajai, ko gero, turguje nupirksiu kalytę.  Tik būtinai su parašiutu,  nes netgi plieninėmis grotomis nelabai pasitikiu. Tuomet galėsiu drąsiai siųsti sekančią nuotrauką. Na, o trečiajai iškrėsiu siurprizą – apsilankysiu su draugišku vizitu. Įdomu, ką ji sučiulbės, išvydusi gyvą zombį?!

Voldemaras Zacharka
VoldZak

2014-02-19 06:16:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pisha

Sukurta: 2014-09-28 15:39:27

linksmai susikaitė

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2014-03-14 11:49:47

pabaiga tokia netikėta. dieniraščio tipo pasakojimas. uždegantis ir nepaleidžiantis. vienu žodžiu linksmas toks

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-02-20 15:01:02

Oi kaip ačiū už geros nuotaikos pliūpsnį :DDDDDD. Ko gero, jau jus gaudo madam Gricacujeva :DDDDD

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2014-02-19 15:30:00

Nubraukime tuos pelėsius. Tema nenauja, bet, matyt, nemari.
Pasakojama nuoširdžiai ir kartu logiškai. Nelaimingas ir dėl to kartais aršus viengungis (su svetima nosimi pabendrauja) savo situacijas analizuoja objektyviai. Išpažinties struktūra stabili, kalba rodo išprusimą.
Yra tik keletas netikslumų.
Neįsivaizduoju, ką galėjo pridirbti fotografas > kažin, juk ne fotografo kaltė
paveiksluojantis nenusiimu dujokaukės > paveiksluodamasis
krenta „iš rankų“ > krenta iš rankų yra posakis; ką benorėtumėte pabrėžti, kabučių nereikia, viskas perkeltinėse prasmėse
bevelija > bevelyti laisvųjų stilių tekstuose kartais pavartojamas, bet šiame kūrinyje yra daugiau kaip nevartotina svetimybė (keisti galima linkęs, stengiasi ir pan.)
sekančią nuotrauką > kitą (tinkamai pavartotos žodžio „sekantis“ formos gali būti šios: sekantis pasakas, įvykius, vagį).
 
Tokiam blaiviai mąstančiam, savo vertę suvokiančiam viengungiui yra tik vienas pavojus – kad nepradėtų gaudyti madam Gricacujeva.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2014-02-19 15:26:13

Turit savitą jumoro jausmą...