– Koks ūkanotas rytas.
– Taip.
Labiau nei vakar.
– Ir saulė ne taip greitai kyla.
– Visiškai turiu sutikt.
– Ir grupė gluosnių ties kelio posūkiu atrodo taip įdomiai...
Tarsi kažką norėtų pasakyt.
– Gal jūs suprantat, pone, ką jie kalba?
– O ne...
Bet kaip norėčiau sužinot...
Žiūrėkite, antai – kalnelis, matot?
– Taip. Lyg ir taip. Man rodos. Palaukit. Akiniai... Matau.
– Ten kryžiai du, juk matote, tiesa?
– Taip, dabar jau kuo puikiausiai.
– Kaip manote, kieno galėtų būti jie?
– Aš nežinau, gal nužingsniuokime?
Patikrinkim kartu!
– Patikrinkime būtinai – ar lenkiškai, gal vokiškai rašyta
Bus...
Taip jie žingsniavo dviese, kol priėjo.
Atkėlė vartelius.
Du ąžuolai įrėmino jiems miglą po dangum
Ir priėmė svečius.
Ūke paskendę kryžiai du,
Apsamanoję būsimojo vakaro kantrybe,
Svečiavosi
Ligi priešaušrio
Aušros trečios.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Lolita
Sukurta: 2014-06-24 14:01:26
Labai patiko...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-06 21:48:34
Taip poetiškai neparašysiu…
Geras bangavimas – dialogas pramaišiui su intarpais (sąlyginai juos pavadinčiau papildymais, nors nesinori skaidyti labai vientisos visumos, ir gal tai dialogų dalys, tik nauja eilute); tos eilutės veikia ir atskirai, skleisdamos įspūdį „ar matai, ar žinai“.
Kryžiai galėjo ten būti, bet jais čia virsta ir pašnekovai, kuriuos ir neaiškioje, ir įrėmintoje migloje galima matyti įvairiai: gal vienas vyresnis, o gal tas pats ateity…
Dviese išėjo iš miglų ne pažiūrėti, o paieškoti.
Kūrinys pradėtas ūkanotu rytu, baigiamas priešaušrio aušra trečia, kuri, be to, kad žymi trapią laiko juostelę, užsimena ir apie tuoj prasiskleisiančią šviesą.
Kūrinio vaizdas – kažkokia graudžiai kantri ir atvedusi į žinojimą kelionė.