Neužgyjantis sapnas

Pavėjui užsitrauks pilnos balto žydėjimo valtys,
Krantas leisis gilyn, pakartodamas dangų ir žemę,
Tu miegosi tylus, pakalnučių švelnumo sugeltas,
Kol ištvins delno gulbės, sanuodamas jusi, kaip semia

Laiko skiemenis ledo kasyklose byrantis oras,
Kaip negrįžta joks artimas, vien svetimi ir be nuodėmės,
Iš akių atpažįsti, nors kraujas į vyzdį putoja,
Sunkiai kerta širdies geležim, vėl iš naujo kartoti,

Delno linijų upėmis, senvagių žiotimis bristi,
Kol patvirtins prognozę, kad tavo genties neberanda,
Kad ligotas ir žilas buvai nuo vėjuotos vaikystės.
Pakalnučių arterijom šaukia karščiuojantis randas,

Kol prasikala žiedas, kol potvyniai virsta į ledą,
Sukrešėjusį sapną bedugnių dievai  išskalauja,
Nenubudusiais pirštais ragauji savęs, pirmapradžio,
Paskutinio iš žemės, to pačio švelnumo ir kraujo.
Juozapava

2014-01-20 09:56:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2014-01-23 17:16:39

Tu miegosi tylus, pakalnučių švelnumo sugeltas --- žaviai:)

O paskutinį posmą skaitau jau kelintą kartą - tiek sukoncentruota, net kvapą gniaužia...

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-01-20 22:15:11

Galiu pasidžiaugti, kad tokios eilės Žalioj žolėj

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2014-01-20 20:05:37

Profesionalu, o tuo viskas pasakyta. Pagarba.

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-01-20 19:36:10

originalus ir gilus

Vartotojas (-a): Basospėdos

Sukurta: 2014-01-20 18:47:43

Kiekvienas žodis lyg apgalvotas.
O šiaip - man pasirodė skausmingas tekstas.
Norisi ko nors šviesesnio žiemą.
Bet
ačiū. Suskaičiau (:

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-01-20 17:23:18

Visada žaviuosi Juozapava. Ne veltui - kaip nauja eilutė, taip nauja, tik autorei būdinga metafora.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-01-20 10:00:36

Jei pakalnutės jau pro pusnį prasimušė, pavasario upeliai gurga neužšalę sieloje. O jei rimtai - sodrios metaforos, mąslus gilumas. Žaviuosi.