žinote
gyvenime nėra atokvėpių
tik nepaliaujamas slydimas
nuo į
mes sudrumsčiame kitų mintis mirdami
jauni seni dar negimę
ir tuomet stoja tyla
prieš klykiančių gervių rudenį
prieš lange įšalusią žiemos pasaką
o tada
pavasaris vasara vėl ruduo
viskas ratu
tik kur mes
tame rate
---
aš įstrigau savo
dabar
retkarčiais pamirštu
kad gyvenime nėra pauzių
atsikvepiu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-12-29 11:10:27
Poetiška filosofija. Kai eilėraštis ne tik nuslysta, bet dar ir mintį užkabina - gerai..
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-12-27 20:29:48
Persiskaičiau, sau pagavau, ką reikia, ir esu dabar. Priekabiauti prie žodžių ar niuansų nesinori.
Dar viena gretutinė inspiracija: ką nors sudrumsčiam, įsiterpiam, bet mes patys šiaip, be to poveikio, ką nors reiškiam? Savaime?
Dėl tokių kylančių klausimų-priminimų ir domina tokie kūriniai.
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2013-12-27 11:19:05
man primena gamtos ciklą: gimsta, gyvena ir miršta. nėra laiko sustoti ir pagalvoti. manau labiau filosofinis kūrinys
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-12-27 10:46:40
Kaip ir pagrindinė mintis būtų: reikia dažnai ir giliai kvėpuoti... Gal priešinfarktinė būsena? O ką čia daugiau galima išskaityti...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-12-27 10:02:51
Visi mes įstrigę kaip ežiukai rūke...