Santrauka:
Kartais vakarais Ji išnyksta. Ne, ne iš mano sąmonės, prisiminimų, netgi ne iš dabarties. Tiesiog išeina tam, kad pabūtų viena. Ir tada man pasidaro liūdna. Bet Ji visada sugrįžta. Kol kas... O kaip padaryti, kad Ji niekada neišeitų, juk galbūt kada nors nebegrįš?..
Dar pastovėk
Prie mano lango praviro –
Nakties plaukais, akim žvaigždėtom.
Gal pilnaties suskils varinis kevalas,
Nukris šviesa
Ir tu kvepėsi mėtom.
Pabirs rasa
Rožančiaus karoliukais.
Kiekvienas – tai malda, malonės prašymas.
Surinksi juos...
Pažvelgsi atsisukus,
Už nugaros palikus
Tuščią nežinią.
Dar pastovėk,
Kol tavo akys šypsosi –
Matau, matau kaip mirga Paukščių takas!
Palauk, paliesiu plaukus...
Neišnyksi juk,
Nė žodžio, kaip tą kartą, nepasakius?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-11-28 23:00:37
kaip malonu skaityti tikrą lyriką, ačiū
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2013-11-28 16:21:47
Neišnyksi juk... O gal?
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2013-11-28 12:47:32
Priklauso nuo to, ką jūs norit sulaikyti...?
Kadangi taip švelniai trokštate, gal niekada nepradings...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2013-11-28 09:12:30
Nuostabus, nuoširdus, labai patiko.
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-11-28 00:11:49
Pritariu :) Ir nuo savęs - šitas iš visų jūsų pats pačiausias.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-11-28 00:03:00
Lyrika. Iškalbi.