Guliu ant kieto čiužinio ir spoksau į geltoną šviesos siūlą aplink kajutės duris. Nors dar ne vėlu, kažin kodėl vos atėjusi susmigau į lovą – kelionės nuovargis gal. Bet jaučiu, kad užmigti nepavyks. Per daug triukšmo, bildesio. Klausau sustingusi, įsitempusi ir bandau atpažinti kiekvieną garsą. Rodosi, kažkas šliaužioja sienomis, čiupinėja rankeną, barbena, stuksi į grindis. Stebiuosi – iki šiol to niekada negirdėdavau. Gal anksčiau nebuvo. Taip, anksčiau buvo kitaip – kitas laivas, kitas pasaulis ir aš kita.
     Vieną dieną viskas pasikeitė. Vieną dieną. Viskas.
 
     Laukdama paskaitos stovėjome auditorijoje su bendramoksliais ir tauškėme kaži kokius niekus. Nuotaika buvo pakili, ypatingai mano, nes pagaliau ėmiau jaustis sava, nebe tokia vieniša; jau buvau pramokusi kalbą, suprasdavau ir galėdavau išsakyti savo mintis. Du mėnesiai. Netrukus turėjo sueiti du mėnesiai nuo dienos, kai išvykau mokytis: viena, svetima, išsigandusi, be kalbos. Laikas slinko sunkiai ir lėtai. Tik treniruotėse ėjosi puikiai, turbūt todėl, kad plaukti baseine yra paprasčiau nei nardyti po svetimą kultūrą – vanduo juk visur toks pat.
     Į auditoriją pirmasis įkulniavo muzikos dėstytojas – pats linksmiausias iš visų. Jo pamokos būdavo džiaugsmingos, kupinos garsų, balso, spalvų. Tąryt jis vėl buvo spalvotas, tik kitaip nei iki tol. Kai dabar prisimenu, viskas atrodė keistai, neįprastai, bet spalvos juk yra spalvos, net pilkos, tamsios, net pačios niūriausios. Tikrai nežinau, kokia būna liūdesio spalva, nežinau, kokios spalvos išgąstis, nemokėčiau to nei nupiešti, nei nusakyti. Turbūt tai turėtų atrodyti kaip ta diena. Dėstytojo veidas man iki šiol primena tą rytą, tą akimirką, tą jausmą.
     Tuštuma. Po ištartų žodžių auditorijoje liko išblukusi tuštuma. Aplink tylėdami spietėsi atšipę jausmai, gal jokių jausmų, tik akli bendramokslių veidai – to neišgyvenę, to nepaliesti. Tik manyje draskėsi klaiki, milžiniška būtybė, bandanti praplėšti odą ir išsinerti iš to, kas esu: su istorija ir patirtim – nenutrinama ir nebeišdildoma.
     Kai pajudėjome durų link, prie manęs prisigretino kursiokas:
     – Tai ta Estonija[*] – laivas? Žinai tu jį, ar ne?
     Taip žinojau.
     Tai buvo saitas, tiltas, jungiantis mane su sava šalimi, su sava žeme, tarytum laidas, kuriuo ištekėdavau ir vėl sugrįždavau namo. Plaukimo per Baltiją ritualas buvo svarbus, galimybė neatitrūkti, tvirtai prisirišti – būtinybė. Tik nė karto nedingtelėjo mintis, jog apčiuopiamos formos: denis, turėklai, sienos, durys, lovos – gali tiek daug reikšti, o jų praradimas – taip stipriai paliesti.
     Pamenu tą gigantišką laivą. Plaukiojantis pasaulis – taip, tai buvo visas pasaulis, ne mažiau. Kaip gali nuskęsti pasaulis? Pasaulis, jungęs mane su sava šalimi. Staiga nebeliko – ir mano šalies, ir tos, kurioje gyvenau, nebeliko manęs, tik duobė: gili gili. Ir rodėsi, kad nebeįmanoma grįžti. Užsidariau bendrabučio kambary ir ilgai tūnojau ant lovos, nesumojau, ką daryti, ko imtis. Buvęs saitas nuvo nutrauktas, suplėšytas – mano laivo nebėra, dalies pasaulio nebėra. Ir dar kažin ko nėra. Pradingo. Spyna užrakinta.
 
     Atsikeliu nuo gulto ir praveriu kajutės duris. Koridorius skendi geltonoje kiaušinio trynio šviesoje. Akis peršti, veido oda išdžiūvusi, lyg stora plėve aptraukta. Anksčiau taip nebūdavo, šiandien viskas čia kitaip.
     Pakylu laiptais du aukštus, išsilaisvinu iš troškaus karščio ir išnyru į aštrų vėją. Tamsu. Padai slysčioja metalinėmis denio grindimis. Sūri drėgmė, bangų purslai, šlapdriba; šaltis apvelka ledu visus apčiuopimus paviršius.
     Ausis skalauja siūbuojantis jūros ošimas.
     Sustojusi laivūgalyje žlibinu į aštriai perrėžtą horizontą.
     Vanduo kunkuliuoja giliai apačioj. Nežiūriu ten, tik skraidinu mintis į tolį.
     – Buu-u.
     Balsas nelauktai stukteli į petį, bet rankos tuojau pat suspaudžia mano krūptelėjusius pečius – tvirtai, saugiai.
     Atsisuku. Visi trys tarytum minkšti šešėliai stovi išsirikiavę priešais mane. Nepažįstu nė vieno. Gūžteliu, nesumodama, ką atsakyti.
     – Panelė... Viena... Nuobodžiauja gal? – ima blevyzgoti.
     Taip, gal. Šypteliu netardama nė žodžio.
     Niekuomet neišgerinėju, nesišlaistau po vakarėlius, bet šįkart vis dėlto sutinku su pasiūlymu.
     Jaučiu, kad saitas atgyja – jie dalis to, kas esu, dalis šalies, į kurią grįžtu, trupinėlis tėvynės. Klausau seniai negirdėtos savos kalbos ir kūną apgaubia saldus pasitenkinimas. Net nebe taip liūdna, kad plaukiame kitu laivu, ne Estonija.
     Ir vis dėlto tampa per daug – patalpa pernelyg ankšta keturiems, aštrus dešros kvapas ir drumzlinais stikliukais nukrautas stalelis ima pykinti. Pakylu nuo sujaukto gulto ir nekaltai atsisveikinusi palieku svetimą kajutę. Vėl tas pats kelias minkštu koridoriumi, laiptai, plačios durys. Kojos kažkodėl neša atgal – į denio galą, iki pat apledėjusio turėklo. Dabar stoviu ir nuleidusi galvą spoksau į juodą, propelerio košiamą vandenį.
     Visu kūnu jaučiu, kad mane atsekė, bet neatsisuku.
     – Ar moki plaukti? – klausia prisišliejęs man prie nugaros.
     – Taip, – ištariu skubiai, nepadvejojusi nė mikroakimirkos. Artumas trikdo, neleidžia blaiviai mąstyti. – Aš juk plaukimu užsiiminėju.
     – Tikrai? Tai kur panelė plaukioja?
     Šnabždėdamas vaikinas užsigula mane: karštai, vyriškai.
     – Pernai laimėjau, – pasakojuosi sustingusi.
     Ausį paliečia šlapias jo liežuvio galiukas.
     – Tikrai?
     – Europos jaunių čempionate.
     Ausis kaista nuo nepažįstamojo kvapo.
     – Oho, – balsas įžūlokai nuvinguriuoja palei kaklą, paliečia raktikaulį. – Nemeluoji?
     Pašiurpusią odą nudilgina jo smakro šeriukai.
     – O gal netiki? – atkertu, susierzinusi nuo nepasitikėjimo ir stumteliu jį atbulą nuo savęs.
     Atšlijęs vaikinas sustingsta šalia. Įremia delnus į žibančius turėklus, panarina galvą. Sutartinai spoksome į apačioje verdantį vandenį. Ir geidžiu jo, ir baiminuosi.
     – Tai plaukikė... – numykia po pertraukėlės. Vėl pasitraukia nuo turėklo, sustoja už manęs. – Tikrai gerai plauki? – girdžiu už nugaros. – Galėtum išplaukti, ar ne?
     – Išplaukti?
     – Išsigelbėti, jei laivas skęstų.
     – Skęstų? – staigiai atsisuku į balsą.
     Veidas skendi blausioje tamsoje, tik smilkstantis cigaretės cibukas nušviečia iškilimus: smakrą, nosies smaigalį, skruostikaulių linijas, antakių šeriukus. Gal tik tie švelnūs plaukeliai išduoda, kad šalimais stovi gyva būtybė, visa kita primena sustingusią figūrą, vaiduoklį. Skenduolį.
     Mirtį.
     Tikrai – nuskendimas juk yra mirtis, ne tik praradimas, saito tarp dviejų šalių nutraukimas. Ne, tai buvo mirtis. Aštuonių šimtų penkiasdešim dviejų keleivių mirtis. Paskutinė kelionė. Pabaiga. Nebūtis.
     Pajuntu, kad nebenoriu čia būti. Vėl skubu atsisveikinti.
     – Ko bijai, mergaite?
     – Nebijau.
     – Nereikia bijoti, mažule. Nieko tau nedarysiu, nieko, ko tu pati nenori.
     Ne, juk sakau, kad nebijau. Nieko nebijau! Ir net nenoriu bijoti.
 
     Uždariusi kajutės duris šmurkšteliu į patalą ir iki smakro užtraukiu antklodę. Standus, rūgštimi atsiduodantis audinys priglunda prie smakro. Traukdama kvapą stebeiliju į šviesos rėmą aplink duris. Ne, kartoju sau, nebijau.
     Vėl klausiu: kaip gali pasaulis nuskęsti?
     Kai pirmą kartą į Estoniją įlipau, čia skambėjo daugybė balsų, įvairios kalbos, begalė žmonių, turbūt dar nė karto nebuvau mačiusi tiek tautybių vienoje vietoje. Net nesuprasdami vienas kito, net nesikalbėdami jautėme, kad esame kartu, esame laimingi džiaugsmingo pasaulio gyventojai. Pasaulio, kuris nevirpėdamas, nesiūbuodamas skrodė bangas.
     Dabar nebegirdžiu nė balso, tik kalenimą, traškėjimą, variklio ūžesį, girgždesį. Sakė, nelaimė įvyko todėl, kad Estonijos pakeliami vartai nebeatlaikė bangų daužymo. Nesuprantu, kaip gali tie gigantiški metalo vartai prasiverti? Girdžiu aštrų girgždesį – gal jau? Kajutės sienos siūbuoja, turbūt jau išplaukėme į atvirą jūrą, į gilumą. Ant stalelio gulintis rašiklis riedinėja: pirmyn, atgal, dar kartą pirmyn, vėl atgal. Sako, skęstantis laivas taip pasviro, kad žmonės nebegalėjo paeiti koridoriais. Ir visur vanduo, šimtamyliu greičiu užpildantis angas, praėjimus. Plyšys po durimis geltonai spigina į akis – juk tikrai pamatysiu, jei vanduo ims tekėti. Spėsiu, svarbu stebėti, nepražiopsoti pačios pradžios. Be to, turėtų garsiai pranešti apie nelaimę. Tąkart žmonės nesuprato, nes garsiakalbiai šaukė tik estiškai. Aš moku visas kalbas: ir estų, ir rusų, ir latvių, ir anglų, ir švedų – aš tikrai suprasiu.
     Prikaustau žvilgsnį prie šviesos dryžio palei slenkstį. Klausau, kaip kalena kažkur ten tolumoje – už sienos, už daugybės sienų, gal vandeny. Koridoriumi slenka garsai, šnabžda, šliaužia, ropščiasi. Artėja.
 
     Numetu antklodę, pakylu ir vėl einu į koridorių. Skaičiuoju. Jau dešimtis kartų skaičiuota ir matuota, bet darau tai darsyk – turiu būti milimetro tikslumu įsitikinusi, kad rasiu kelią, net tamsoje, net laivui pasvirus, nesvarbu į kurią pusę. Stengiuosi tolygiai dėlioti žingsnius, įrašau į atmintį posūkius, kampus, užsimerkusi randu, kur prasideda laiptai: trys, penkios, vienuolika pakopų – minkštas kilimas baigiasi, toliau slidus parketas, ne, tikriausiai ne parketas, tik medžio imitacija. Estonijoje viskas buvo tikra, o čia tik plastmasė. Išėjusi į denį paliečiu gelbėjimo valtį, nužvelgiu užrūdijusius laikiklius, turbūt nė karto nenaudotus, įdomu, ar jie suveiktų, jei prireiks?
     Vėl atgal: metalinės denio grindys, šilumos gūsis tarpdury, kietas parketas, sintetinis kilimas, vienuolika laiptų, posūkis, žingsniai palei sieną – privalau nieko nepamiršti – jei teks blūdinėti patamsyje, braidžioti, šliaužti. Jau žinau viską atmintinai, užsimerkusi. Bet privalau dar kartoti.
     Parėjusi vėl susiriečiu po antklode. Maunu mintis ir vaizdus ant kankinančiai ilgo siūlo, baimės karoliai  tįsta, nesibaigia, neblanksta, vis stipriau užspaudžia kaklą, pilvą, visą kūną. Lyg tas vyras, užsigulęs mane denyje ir liežuviu glamonėjęs ausį. Patrinu delnu šlapią kaktą. Nebesuprantu – šąlu ar kaistu.
     Jau vėlu, labai vėlu. Jei būčiau kitur, seniai miegočiau, bet čia žūtbūt privalau nuovargiui atsispirti, stebėti duris, klausyti garsų, būti pasiruošus.
     Regiu, kaip šviesos plyšys užtemsta, šniokščia, šliurpsi. Atiteka! Šoku iš patalo, įsispiriu į batus. Vanduo svilina pėdas, nebeįstengiu paeiti, tik stebiu užtemusį dryžį po durim. Šešėlis dingsta, nutolsta, trakšteli kaimyninės kajutės spyna. Prisiartinusi tikrinu savąją – užrakinta, niekas neįeis. Ne, reikia atrakinti, kad greičiau išbėgčiau. Pasuku. Vėl užsuku, atsuku. Atsigulusi nebeįstengiu prisiminti: užrakinau ar atrakinau. O kaip protingiau? Pasilenkusi užčiuopiu batus, apsiaunu. Geriau gulėti su batais, būti pasiruošusiai. Kepurė irgi šalia, paltas padėtas ant kėdutės greta lovos. Žinau, kad apsivilkus sunku plaukti, bet svarbu juk nesušalti. Straipsnyje rašė apie išsigelbėjusiųjų prisiminimus. Vienas vaikinas laivui skęstant laikėsi už kamino, iš kurio sklindanti šiluma neleido jam sušalti. Kiti sušalo, net stiprūs, net gerai plaukiantys. Tada buvo rugsėjis. Dabar gruodis.
     Greitai Kalėdos. Kam reikėjo važiuoti namo, kodėl negalėjau likti svetur, juk ten irgi bus šventės? Kam man ši kelionė? Tikėjausi bent kajutėje būti ne viena, nors turbūt ir tai dabar negelbėtų.
     Atsikėlusi surankioju drabužius, apsivelku viską, ką turiu ir keliauju jau daugybę kartų išmatuotu keliu. Koridorius tuščias, grindys linguoja, geltona lemputė mirksi.
     Išėjusi į denį susiriečiu kamputyje ir spoksau į horizontą. Kodėl jis neartėja, kodėl jis toks aštrus ir šaltas? Užmerkiu akis – gal tai nepavojinga: juk esu viršuje, prie pat gelbėjimo valčių, vos tik išgirsiu signalą, būsiu vietoje, ten, kur reikia.
     Jaučiu, kaip nepažįstamasis vėl užgula mano kūną, liežuvio galiuku glosto ausį, pučia karštį iš lūpų. Ne, nesušalsiu. „Tu tikrai gerai plauki, – šnabžda, – tu išplauksi.“ Taip, išplauksiu, net jei laivas nuskęs.
 
     Vėl prasimerkiu. Šalia tuščia. Tolėliau prie turėklo stovi keleiviai ir žvelgia į priekį.
     Pakylu ir atsistoju šalia jų.
     Horizontas artėja, atrodo, ir dangus jau kitoks, rausvėja. Kvapas: pažįstamas, savas. Tolumoje išdygsta Talino bokštų snapai.
     Laivo smaigalys skrodžia per tykų vandenį. Jis tikrai geras plaukikas, jis išplauks, kaip ir aš.

     [*] Keleivinis keltas „Estonia“, 1994 metais nuskendęs Baltijos jūroje.