Nevaryk naujų vagų rudens šalnoj,  
negaudyk žvarbių vėjų po laukus, 
kas buvo vakar, palik ramybėj tylioj,
savo sieloj uždaryk saitus tamprius.
 
Jau neatrasi skambėjimo naujo,
neviltyj pradings senieji garsai, 
ir nesugausi tylaus lytėjimo   
ant randų, kuriuos savyje palikai.     
 
Pasaulis — ne tik balta ir juoda:      
jame visas spektras spalvų ryškių — 
gyvenimas atima, tačiau ir duoda —  
švelnus balzamas su dalele nuodų.  
 
Kritiškas žvilgsnis jau neprisilies,
atsisakyk dar stumiančių tave jėgų,
beliko tik vienas blyksnis minties,
o juk neišbarstei visų paslapčių.
 
Skleidei jausmus, gyvenimo būdą — 
matei nuodėmes svetimas, savas,       
sieloj dar saugai racionalų grūdą,                
tačiau užverk likusias minčių ertmes.