Gyvenimo laivą plaukus iš lėto
reide pasivijo greitoji banga,
išmestą ant nykaus, smėlėto kranto
apglėbė ramybės švelni ranka.

Stebiesi, jog laivas dar nesudužo,
tik gaubia rūkas, plauna lietus žvarbus,
negailestingai vėtrom, pūgom praūžus,
matai tik paliktus suardytus šlaitus.

Ilgėsies, pradings, žvilgsniu nepaliesi,
kaip ir gyvenimo taurės paskutinės,
tik tolsi nuo kranto lėtėjančiu žingsniu,
nepamiršk, reide buvo saulėtų dienų.

Nueinant vaizduotėj regi peizažą:
pievą ir lauką vilnijančių rugių,
tu esi vienumoj paklydusi siela,
nebesutiksi akių, spindinčiai šiltų.