Kodėl garbinam laiką, metus,
gal todėl, jog naikina mus arba
atskiria gyvenimo krantus du,
o tik sraunios upės tėkmė guodžia?
Jos vaga kaskart platėja, tolsta, ir
pasilikusių vaizdų ranka nesiekia,
tik monotoniškai artėja rami srovė
prie tamsėjančių, niūrių vandenų?
Dar stebi savo krantą mielą,
nutolai, greit nepaliesi net akimis,
tolumoje vos horizontą regėsi, o
jaunystėje matytas išnyko, nebėra.
Tolyn vandenys neša tave ten,
kur jūra — į gelmes saulė panirs,
gyvenimas kuria, istorijas rašo,
jis pradeda, užbaigia sakmes.
Mums palieka dar jungiamąją dalį,
į kurią mintimis nuolatos sugrįžti:
jei jaunystėje pasodinai liekną medelį,
ar ramus pavėsis lauks po jo šakomis?