Užrakintas akmuo iš vidaus beldžia sniegenų pirštais,
Spalvos tvinsta upe į užkimusių tiltų viršūnes,
Nieko nieko daugiau, tik beldimą ir spalvą pamiršti,
Išsapnuoti save į tą vidų, kur žodžių nebūna.

Kur nebūna lietaus, tik šilti nutekėjimai venose
Su bespalviais rytais be tylos ir be mirusių paukščių,
Tvinksi laiko ląstelė, pergreit įtikėjus į žiemą,
Užplakta užmarštim nebemoka sugrįžti ir šaukti

Į tave ir mane, kol vanduo išopėja į ledą,
Iš vidaus gilios pragulos žodžiais kraujuodamos trupa,
Kaip akmuo, skiemenuojantis skausmą, kaip sniegenos dega,
Į užkimusią žiemą kol išneršia praviros lūpos.