Suįžūlėjo mano baimė visai - sekioja iš paskos, painiojasi po kojom, jau net ant galvos lipti bando ir vis patarinėja, nurodinėja:
     -Atsargiai, saugokis, čia neik, ten nelįsk, nepaslysk...
     Įkyrėjo jinai man su tais savo pamokymais, kažkaip pradėjau visko bijoti, jau net nežinau, kaip gyventi. Išsivedžiau ją į sodą ir sakau:
     -Atstok nors trumpam nuo manęs, eik, pasivaikščiok pašešupiu, kol aš sode lapus grėbsiu.
     -Kad aš bijau dėl tavęs, - dreba baimė.
     -Tik eik, eik, nieko man neatsitiks,- genu ją tolyn. Matai, koks puikus oras, kaip aplink gražu...
     Nusileido baimė prie upės, sliūkina susigūžus ir atsisukus vis klausia:
     -Ar jau galiu grįžti pas tave?
     -Dar ne, matai, kad dirbu, netrukdyk, - veju ją šalin.
     Atsisėdo baimė žolėje, virpa dreba kaip epušė - taip baisu vienai. O tuo tarpu prošal vilkas cimpino - pusaklis, nes senas, piktas, nes alkanas... Pamatė kažką drebantį, pagalvojo, kad tai zuikis bailys - am ir prarijo. Aš mečiau savo  lapus, drąsiai iškėliau grėblį ir šaukiu vilkui:
     -Čia mano, atiduok!
     Kad išsigando vilkas, mano baimę prarijęs, kad nustaugė laukais. Dar bandžiau jį vytis, bet kur tau pavysi - vilko kojos greitos, o baimės dar greitesnės...
     Dabar gyvenu drąsiai, nieko nebijau. Bet kažkaip nesaugu darosi. Gal kas turit kokią atliekamą baimę - kad ir mažą, kad ir laukinę -  aš ją užsiauginčiau, prisijaukinčiau, išsiauklėčiau...
     Atsarga gėdos nedaro!