Erdvėje šviesa ir tamsa,
gėris ir blogis širdyse –
kur laimė vargšo žmogaus,
gal tarp žemės ir dangaus?
Kas dovanos –
ne kiekvienam suprasti pačiam,
jog laimė eilėje atitenka kas trečiam, 
o žemės trauka laimės nepritraukia,
ir žmogus iki pabaigos laukia, vis laukia.
Nustoja plakusi širdis,
vėjai nusineša nelaimėlio viltis,
gal laimė atiteks kažkam po jo,
tam, kuris apie tai net nesvajojo.
Laimę suprantam savaip kiekvienas:
vienam pakanka, jog
aplinkui aklinos sienos
ir stogas nekiauras virš galvos,
nes jaučia – laimė pas jį neatjos.
Kitam laimė – maišas pinigų,
nors prie jų neprikišo nagų,
jie krito tarsi manai iš dangaus, 
vos spėjo pripulti prie lovio gilaus.
Ir žvelgia išdidžiai į
nelaimėlius, skurdžius,
savo sieloje dorus, išdidžius –
tik saulė visiems vienodai šviečia –
gėris ne visų širdis paliečia