Obelis atgijus linkčiojo ant kranto
Galvą pasikaišius kvepinčiais žiedais,
Nugarą ir šonus vaikiščiai išrantė
Visokiausiais žodžiais – vėjų pažadais

Šokinėjo upėj sidabru geltonu
Vandeningos žolės, žuvys ir žiogai
Pasitiesę marškas prietemoje kloniai
Apglėbė tolybę mėlynai, džiugiai

Paribeno tyliai smilgų rudą šilką
Vėjo sparnas lengvas vėstančių laukų
Kol medžius ir žolę rasomis apvilko,
Mėnesėtų tyrų spinduliu plaikiu