kas tu esi triukšmo kupiną vakarą
basakojai vasarai bėgant ražienomis
ar susigraudinsi vienatvės gatvėje
vienas vienužis
neturėdamas nieko ką galėtum
apkabinti ir priglausti kad pajustumei
šilumą kito ir pritariamą virpėjimą
kūno
vienišas veidrodis spokso ir jame
atsispindi mano siluetas
aš išteisintas šią akimirką pakartoju
dar syki
o paskui nusišypsau pamanęs kodėl
sapnavau savo veidrodį kartą
buvo vasara dusino karštis
ties tavim palinkau ir bandžiau
atsigerti tavęs kaip šaltinio
viskas buvo gerai žodžiai nuteisė
negaliu
Dieve mano nemoku gyventi
atstumtas
koks gi kraujas srovena manyje
jeigu nuolat aš šaukiu savąja esybe
arba viskas arba nieko nereikia
tavo žodis atvėsti
reiškia vasaros pabaigą
reiškia laukiamą derlių
ar sutiksi pažvelgti tu į veidrodžio
mano šešėlį
ar sutiksi dėl visko išgert su manim
pilną taurę ir nebus nei aukojimas
tai ir ne mišios
tavo kūnas ir mano svajonės
triukšmo kupiną vakarą aš aukas
vis aukoju savo ilgesiui
nes žinau vieną dieną suspaus jis
iš skausmo krūtinę ir po to neskaudės
jau mintis sapnuose kas naktį
regėdama...