Tamsi, tyli naktis,
laikrodis nepaliaujamai tiksi,
dūžių aidą širdis kartoja ir
išlydi nutolstantį laiką.

Jis greitai nuskubėjo,
išnyko tamsoje,
nesugautas net vėjo,
nuskendo nakties rasoje.

Mintimis skubi pavyti,
gal dar nepavėlavai,
ką man daryti, laike,
ar išnykai visai?

Tu vaikystę nusinešei,
džiaugsmą, svajones,
sunaikinai jaunystę,
dvejones ir meilę.

Palikai bejausmę širdį,
užpildytą tuštumos,
išgirsk, ar mane girdi,
pavargau, ir nieks nepaguos.

Laikrodis ir toliau tiksi,
skaičiuoja minutes —
tu liksi savame laike,
kiek jis besitęs.