Scenarijus 6-12 klasių moksleiviams mokomajam-šviečiamajam filmui  sukurti

Veikėjai: gėjai gėjai ir vertėjai

Pirmas filmo kadras turėtų būti akis. Žydra akis. Su išsiplėtusiu akies obuoliu. Šį kadrą tektų palaikyti penkias sekundes, o tada pasirodo filmo pavadinimas melsvomis raidėmis baltame fone: Gėjų reikaliukai. Pavadinimas parodomas tik tris sekundes ir vėl grąžinamas pirmas kadras akis. Dabar akis mirkteli ir objektyvas rodo visą akies savininko veidą, aišku, ir su antra akim. O kaip be  jos. Tai įspūdingo grožio vaikino veidas, nosis tiesi, lūpos išraiškingos, prisirpusios jaunatviško raudonio, smakras siauras, švariai nuskustas. Ant veido nematyti jokio plaukelio. Jokio. Net žymės. Oda glotni ir švelni, nelyginant mergaitės. Aktorių, vaidinsiantį šį personažą, privalu atsakančiai nudepiliuoti, blogiausiu atveju, galima įterpti mergaitės odos kadrą, bet taip, kad žiūrovas nepastebėtų apgaulės. Nepastebės, aišku.

Taigi, puikus veidas septynios sekundės, toliau ant jo gula užrašas – scenarijaus autorius (na, suprask toks ir toks), veido kryptelėjimas į šoną, parodant ausį su įverta deimantine akute – ant šio profilio rašome režisieriaus pavardę. Veidas užsisuka nuo objektyvo ir demonstruoja žiūrovui vešlius šiek tiek banguojančius šviesius plaukus, o ant jų rašomi aktorių vardai ir pavardės. Šituos užrašus reikia prasukti labai greitai, kad žiūrovas nespėtų jų perskaityti, o tuo labiau užsifiksuoti savo sąmonėje. Tegul paskui guglina ir ieško pavardžių, taip jis liks mintimis ilgiau su kino juosta.

Gerai, pereinam prie kitų reikalų. Dabar mūsų gražuolis atsisuka ir matome jį visu ūgiu beveik nuogą tik su apatinėmis kelnaitėmis. Aplink jį zuja keturi fotografai ir pleškina be perstojo savo aparatais, įamžindami kiekvieną mūsų herojaus raumens krustelėjimą. Nepersistenkite su aktoriaus fizika – jis neturi būti raumenų kalnas, greičiau lieknas, bet ir neperdžiūvęs kaip koks kalinys iš nepilnamečių kolonijos. Jokių tatuiruočių, tobula švari oda.

Toliau kadre pasirodo reklamos prodiuseris, toks apystoris keturiasdešimties metų pusplikis (galva, žinoma, ne apsirengimas turimas galvoje) vyriškis, kuris ranka rodo herojui, kur pasisukti. Dar kartą, ir dar. Galų gale ištaria:

-          Stop, gali eit rengtis. Visi laisvi.

Ir veiksmas iškart persikelia į butą. Tiesiog permetamas veiksmas arba kadras.  Pirmiausia kamera tyrinėja kambario sienas, kurios turi būti rausvos, jungikliai ir rozetės juodos spalvos, toliau objektyvas žvelgia į lubas, kurios yra veidrodinės ir atspindi šitos scenos veikėjus, įsitaisiusius ant sofos.

Tai Karlas ir Fridrichas. Jie pusiaugulomis įsitaisę, kaip minėta aukščiau, vienas priešais kitą ant sofos. Karlas čiulpia Fridricho dešinės kojos didįjį pirštą. Fridrichas užsimetęs lengvą šilkinį rožinės spalvos chalatą, o Karlas dėvi žalius treningus. Skamba tokia subtili, relaksinė muzika, tarkim, tai galėtų būti kažkas iš Ž.M.Žaro „Oksidženo“. Kažkas tokio kosmiško, ane? Šviesa sklinda nuo buitinių prožektorių, įtaisytų sienose ir lubose tarp veidrodžių. Kurį laiką (pasakysiu iki kada), vaizdas turėtų būti rodomas nuo veidrodžių, kurie (dar kartą priminsiu neatidiems) yra LUBOSE.

Karlas (kalba tarp čiulpimo): Man vis neišeina iš galvos tas Kastytis.

Fridrichas (labai vangiai, lyg būtų apsirūkęs (jis ir yra apsirūkęs (sic!))): Kodėl? Juk tu turi mane.

Karlas: Taip, bet supranti, toks gražus vaikinukas negali būti ne mūsiškis, tai nesąmonė. Man regis, jis tik apsimeta.

Fridrichas. Na, taip, visi gražuoliukai vienaip ar kitaip yra paragavę mūsų duonos. Gal dar jam neatėjo laikas? Gal jo dar niekas nepakabino?

Karlas. Na ką tu, tikrai žinau, kad kabino. Ir ne vienas. Ai, neslėpsiu, kabinau ir aš.

Fridrichas. Tu? Nenustok čiulpti. Tu kabinai? Bet argi tau neužtenka manęs?

Karlas. Atleisk, kažkaip susigundžiau.

Dabar jau galima vaizdą rodyti ne nuo veidrodžių, bet tiesiogiai. Iš pradžių parodant Fridricho pėdą su čiulpiamu didžiuoju pirštu. Pėda turi būti švari, be jokių mozolinių atsikišimų, nagai gali būti lengvai palakuoti tamsia violetine spalva, ant čiurnos turi kabėti auksinė apyrankė, tpfu, apyčiurnė. Ar apykojė? Nesvarbu, pakabinkit ką nors iš aukso.

Karlas grubių bruožų, greičiau boksininko veido vaikinas, visas trykštantis jėga ir kunkuliuojančiais raumenimis. Fridrichas atvirkščiai: lepumą ir gležnumą simbolizuojantis sutvėrimas, kurio lytį sunku būtų iškart nusakyti. Plaukai juodai juodi, nukirpti emo stiliuje, tai yra lygūs, ilgi, šonuose iškarpyti, krentantys ant veido ir paslepiantys jį nuo žiūrovų akių, matome tik apatinę veido dalį. Lūpos ryškiai baltos.

Fridrichas. Tikrai kvaila. Nesitikėk, kad atleisiu. Kaip tai buvo?

Karlas. Tu juk žinai, kad dirbu apsaugoje toje reklamos agentūroje. O Kastytis ten dažnas modelis pastaruosius kelis mėnesius. Tai kartą aš pasisiūliau jam pačiulpti, kai jis ėjo į persirengimo kambarį.

Fridrichas. Tu nepakenčiamas čiulpikas (ištraukia savo dešinės kojos didįjį pirštą iš Karlo burnos ir supykęs atsistoja). Negi nerandi įdomesnių užsiėmimų?

Fridrichas nueina prie minibaro ir pilasi sau apelsinų sulčių. Kamera seka jį, po to atsigręžia į Karlą. Karlas jau atsisėdęs sofoje.

Karlas. Bet gi tau pačiam patinka, kai aš tau čiulpiu.

Fridrichas (gerdamas sultis). Neužsimiršk, mes filmuojami mažiems vaikučiams (į kamerą) tiu tiu ūūūū. Pamojuok ir tu.

Karlas irgi išsiviepia į objektyvą.

Karlas. Vaikučiai, aaa, eikit gulti.

Fridrichas. Ir ką jis tau atsakė?

Karlas. Kastytis? Atsakė, kad jis ne žydras, supranti. Kokia nesąmonė.

Fridrichas. Tikrai. Gal tu jam tiesiog nepatikai, a?

Karlas. Negali būti. Aš?

Fridrichas. O jeigu jį pakabinčiau aš? Kaip manai?

Karlas. Tau sunku atsispirti.

Fridrichas. Gerai, aš noriu nusirengti. Gal galima užsukti kamerą? (ir nelaukęs nusimeta chalatą ir eina į dušą. Kamera nespėjama laiku išjungti, todėl dalį vietomis tatuiruoto kūno žiūrovai vis tik pamato.)

Kita scena. Tik tik pasibaigė madų demonstravimas. Rodomas žiūrovų, reporterių ir kitų žioplių išsivaikščiojimas. Tai penkiasdešimties spalvingų mulkių minia, kuri entuziastingai šurmuliuodama braunasi per siauras išėjimo duris. Iš arti rodomos žiopčiojančios burnos su blizgančiais perlamutriniais dirbtiniais dantimis, riebios raukšlės veiduose, stori pagurkliai ir plikos arba žilos galvos. Pagaliau visi išsinešdina. Prie preskonferencinio stalelio lieka du vertėjai – Šarlis ir Vacys. Jie kažką gyvai šnekučiuojasi. Kamerai artėjai, girdisi ir jų pokalbio pabaiga.

Šarlis. Tikrai, taip yra sakoma – visi vertėjai yra gėjai.

Vacys. Tikrai, apie tai išgirdau pirmą kartą.

Šarlis. Dar galima būtų interpretuoti atvirkščiai – visi gėjai yra vertėjai.

Vacys. Na, bet čia aš jau nežinau, ar tikrai taip ir yra.

Šarlis. Mes galime pabandyti. (ir lenkiasi bučiuoti Vacį. Tas mielai leidžiasi ir apsikabina Šarlį už kaklo.)

Po kurio laiko (bučinys turi būti ilgas).

Vacys. Tikrai, tame posakyje yra dalis tiesos.

Šarlis. Likusią dalį mes galime atskleisti mano namuose.

Vacys. Tikrai? O tavo žmona nebus prieš?

Šarlis. Ji jau miega.

Kita scena. Tas pats butas su veidrodžiais lubose. Kadras vėl pradedamas nuo jų. Matome ant sofos du pusnuogius kūnus tamsiais ir šviesiais plaukais. Trečias kūnas, aprengtas žaliais treningais, prie minibaro pila į taures apelsinų sultis. Kūnai ant sofos juda, lyg norėtų kuo daugiau susilieti vienas su kitu.

Pasigirsta beldimas į duris. Kūnai ant sofos nereaguoja, o kūnas žaliu treningu prišoka prie durų ir grėsmingai surinka:

-          Negalima!

Skambant „Oksidženui“ ekrane pasirodo užrašas PABAIGA.