Laiko venos pulsuoja ir klampiai dalijasi oras,
Nemokėta seniai už gyvenimą, lietų ir nuopuolius,
Kojos neša atgal, nepažintas, tik juntamas svoris,
Šermukšninė lazda, tiktai tiek, kiek nelemta žinoti.
Ir nelemta turėti, tik laukt visą amžiną laiką,
Kol išbluks atmintis, laumės piktos vaikus išdalija,
Budi prieangy kelio ir godžiai vidun nusitaiko
Ten, kur skauda save, kur žydėdamos miršta lelijos.
Kur ženklai be lemties, tiktai lūpose kimstančios raidės
Išsibarsto prieš vėją ir akys iš potvynių brenda,
Laumės smilko aprūkusį dangų, seniai šitas pokylis baigės,
Tik skaptuoja kažkas vis tą pačią įskilusią lentą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-10-11 20:22:00
stipru
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-20 15:04:32
Iš giliai, iš sunkiai, iš ...Galų gale yra tokie dalykai, kuriems komentarai nebūtini. Dėkui už stiprią poeziją.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-20 00:53:24
Jo, visada baltai Juozapavai pavydėjau metaforų gilumo (ir taiklumo, beje, nes prirašyti metaforų ne į temą daug kas gali).
Vartotojas (-a): Laumė Maumas
Sukurta: 2013-09-19 22:20:27
oho...kaip įtraukia... seniai laukiau tokio kūrinio. Ačiū Jums.
Vartotojas (-a): Pelkė
Sukurta: 2013-09-19 22:17:10
brrrr...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-19 20:28:22
Jūsų kūriniai visada be galo gilūs ir labai prasmingi. Skaitau ir didžiuojuosi, radusi šią autorę.
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-09-19 19:42:14
Puikūs užkalbėjimai!